Pasidalink per Facebook!

Vaclava VASKELIENĖ

Širvintų bočiai šiltas, ilgas ir šviesias vasaros dienas aktyviai išnaudoja iš anksto susiplanuotoms kelionėms. Birželio 19 d. rytą 39 žmonių grupė patogiu „Vilnedos“ autobusu, lydimi mūsų gidės Irenos, pajudėjo Karaliaučiaus link. Mums buvo įdomu pamatyti ir sužinoti, kaip šiandien atrodo Rytprūsiai – Karaliaučiaus sritis su savo sostine, kuri vokiškai vadinosi Kionigsbergu. Be abejo, labai norėjosi aplankyti vietas, kur gyveno, dirbo ir kūrė didieji lietuvininkai – Kristijonas Donelaitis, Liudvikas Rėza, Martynas Mažvydas.

Po pasienio formalumų Kybartuose sustojome Tolminkiemyje (dabar Čistyje prudy). XVIII a. liuteronų pastoriumi čia dirbo Kristijonas Donelaitis. Tolminkiemyje Donelaitis parašė „Metus“, pastatė naują bažnyčią, įkūrė mokyklą. Čia jis ir buvo palaidotas. Aplankėme mūsų grožinės literatūros pradininko namą – muziejų, bažnyčią ir joje esantį talentingo ir didžio žmogaus, labai mylėjusio paprastą, dorą ir darbštų žmogų, kapą. Vietinės gidės pasakojimą įdomiais faktais iš Donelaičio gyvenimo papildė su mumis keliavusi lituanistė Janina Martinaitienė.

Aplankėme K. Donelaičio gimtinę Lazdynėliuose. To kaimo jau nebėra, toje vietoje, kur buvusi Donelaičių sodyba, stovi tik paminklinis akmuo. Netoliese Lietuvos Donelaičio draugijos nariai yra pasodinę 100 ąžuoliukų giraitę.

Per Gumbinę (Gusevą), ten aplankę paminklą K. Donelaičiui, vykstame toliau Karaliaučiaus (Kaliningrado) link. Važiuodami sustojame Jučiuose, kur atidarytas I. Kanto namas ir kur jis mokytojavo – mokė lietuviškų bažnyčių ir mokyklų inspektorius, pastoriaus D. E. Anderso vaikus.

Antrąją dieną, kuri taip pat buvo karšta ir saulėta, vykome į turiningą ekskursiją po miestą. Miestas, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, buvo smarkiai sugriautas. Dabar, kur kažkada stovėjo didingi Prūsijos imperiją menantys ir jos didybę liudijantys pastatai, po karo buvo statomi daugiabučiai atkeltiems gyventojams iš Rusijos, kurie, grįžę iš karo, nerado savo namų.

Aplankėme vokiečių ordino pilį, pastatytą XIII a., dabar restauruotą, susipažinome su miesto gynybinių įtvirtinimų sistema, apžiūrėjome miesto centrą, senuosius paminklus, kitas istorines Karaliaučiaus vietas.

„Du dalykai pripildo mano protą nuolat didėjančios nuostabos ir pagarbios baimės …žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsniai manyje…“ Tikriausiai daug kam yra žinomos ir kitos Imanuelio Kanto, žymaus vokiečių klasikinės  filosofijos pradininko (1724–1804), turėjusio ir baltiškųjų šaknų, mintys apie tai, kas yra svarbiausia žmogui, t. y. apie dorovinius principus, kitaip tariant, apie moralę. I. Kantas gimė Karaliaučiuje, ten ir mirė, dirbo universitete, šalia Karaliaučiaus katedros yra jo kapas ir muziejus, kuriuos taip pat aplankėme.

Puiki idėja kilo šiek tiek pailsėti, nes diena buvo labai karšta, tad nusprendėme visą valandą pasiklausyti katedroje vargonų muzikos koncerto. Buvo nuostabu – dvasinga aplinka, puiki akustika, puikūs vargonai, virtuoziškas atlikėjas…

Dienos pabaigoje dar radome savyje jėgų aplankyti Okeanijos muziejų, žavėjomės vandenų pasaulio grožiu ir įvairove. Po to norintieji galėjo pavaikščioti ir apžiūrėti tikrą jūrinį kruizinį laivą arba apsilankyti tikrame tarybiniame povandeniniame laive B 412. Šių eilučių autorė pasirinko ekstremalesnę pramogą – norėjosi pabūti ir pamatyti tikrą povandeninį laivą. Jis dabar yra muziejinis eksponatas, bet apžiūrėti jo miniatiūrines erdves ir susidaryti vaizdą, kaip tenka gyventi ir dirbti jauniems žmonėms po vandeniu, suprasti, kaip ir kokiais ginklais gali būti kariaujama povandeniniuose laivuose – tokia proga pasitaiko nedažnai. Aišku, išlipome iš laivo su mintimi, kad ginklai ir karinė technika nėra patys geriausi ir reikalingiausi žmonių išradimai…

Trečios dienos rytą palikome Karaliaučių, „karalių miestą be karalių“, anot filosofo A. Juozaičio, ir vykome į Palmininkus, dabartinį Jantarnyj. Lankėmės ten esančiose gintaro kasyklose, klausėmės pasakojimo ir žiūrėjome filmuotą medžiagą apie gintaro kasimo technologijas, gėrėjomės nuostabiais gintaro dirbiniais, kurių ten gausu įvairiam skoniui. Jantarnyj yra ir kurortinis miestelis, turi, kaip sakė vietiniai gidai, patį švariausią ir geriausią paplūdimį prie Baltijos, į kurį vis atvežamas smėlis iš gintaro kasyklų.

Per Ragainę (Nemaną) ir Tilžę (Sovietską) grįžome namo. Ragainėje apžiūrėjome pilies ir bažnyčios griuvėsius. Manoma, kad joje yra palaidotas Martynas Mažvydas. Tilžėje XIII a., dabartinio miesto teritorijoje, Nemuno žemupyje stovėjo skalvių medinė Tilžės pilis. 1289 metais Vokiečių ordinas pastatė jos vietoje Skalvos pilį (Schalauerburg), kurią 1293 apgulė lietuvių kariai. 1406–1410 metais pastatyta mūrinė pilis.

Ties Pagėgiais baigėsi Mažoji Lietuva, kurią palikome atgaivinę savo turėtas žinias apie šį kadaise daug Lietuvai reiškusį ir daug davusį kraštą, jo tragišką istoriją.

Mūsų bočiai kviečia visus keliauti ne tik į egzotiškas tolimas šalis, bet nepamiršti ir kaimyninėse šalyse nuo seno esančių lietuvybės židinių, prisiminti jų senąją istoriją, kad geriau suprastume naująją.

Vaclava VASKELIENĖ Širvintų bočiai šiltas, ilgas ir šviesias vasaros dienas aktyviai išnaudoja iš anksto susiplanuotoms kelionėms. Birželio 19 d. rytą 39 žmonių grupė patogiu „Vilnedos“ autobusu, lydimi mūsų gidės Irenos,...