Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas liepos 18 d. laikraščio „Širvis“ 27-ame šių metų numeryje.

Kelinta savaitė iš galvos neišeina skaityta istorija apie močiutę, neatsakingų biurokratų valia paliktą be privažiavimo kelio ir patiriančią diskomfortą dėl svetimos kaltės. Labai teisingai pastebėjo vienas skaitytojas: jei savivaldybė negali padėti moteriai, lai už kelio nutiesimą sumoka kalti valdininkai dėl neatsakingų sprendimų. Netikiu, kad taip bus, pas mus įprasta, kad yra bloga situacija, bet nėra kaltų, iš kurių galima būtų išreikalauti nuostolius atlyginti. Vis garsiau širvintiškiai šneka apie nekokybiškus darbus prie kone visų objektų, bet naudos iš to nedaug. Tik vienas pilietis nebijo skųsti blogų darbų ir kviesti tikrintojų. Kiti, gal mažiau pilietiški, o gal tiesiog mažiau drąsūs, apsiriboja kalbomis puse lūpų, savam, patikimam rate, kur nenugirs nereikalingos ausys ir nebūsi apšauktas skundiku ir stabdžiu. Labai taikliai pasakė vienas iš tų, nedrąsiųjų: „Nenorėčiau, kad miesto tvarkymo objektuose dirbantys „specialistai“ ką nors darytų mano sodyboje. Matau, ką jie daro viešose erdvėse, ir tai atima bet kokį norą samdyti tokius „meistrus““. Dar senovės romėnai sakė: „Liaudies balsas – Dievo balsas“. Gal reikėtų pagaliau į jį įsiklausyti?

Jei jau prakalbom apie valdininkų neatsakingą požiūrį, tai plėtokime temą toliau. Pasirodo, ne tik gyvą žmogų galima be kelio palikti, galima ir gyviesiems link mirusiųjų takus nukirsti. Pasipiktinusi moteris neseniai pasakojo nebegalinti aplankyti senelių kapų. Kodėl? Nes nebeliko kelio, vedančio į senas kaimo kapinaites, kur jau seniai nebelaidojama. Moteris su nuoskauda teigė, kad važiuodavo senelių kapų tvarkyti kasmet. Dažniau neišeina, kelias tolimas, o moteris jau nebe jauna. Pasak jos, nuvažiuodavusi su sūnumis, jie apšienaudavo ir aptvarkydavo visas nedideles kapinaites, kur dauguma kapų jau nebeturi ir kryžių, o paminklas gal tik vienas tėra. Nuvažiavo ir šiemet, deja, turėjo grįžti nieko nepadarę. Keliuko nebelikę, iki pat kapinaičių tvoros laukas apartas ir apsėtas – jokio priėjimo, jau nekalbant apie privažiavimą. Matyt, ne be pagrindo anūkė būgštauja, kad tuoj bus išardyta tvora, nugriautas tasai vienintelis paminklas ir kapinaitės bus suartos. Kaip kokiais sovietiniais laikais. O juk jų pradžia siekia XVIII amžių. Originalus akmeninis kryžius su pirmojo palaidojimo data porą šimtų metų prie vartų stovėjo, bet prieš porą metų neliko ir jo, tik duobė liudija čia kažką stovėjus. „Matyt, kažkoks tūzas savo sodybą originaliu senoviniu dirbiniu pasipuošė,“ – sako anūkė, iš kurios buvo atimtas senelių kapas. Greičiausiai jinai teisi, minėtas kryžius tikriausiai ne muziejaus eksponatu tapo, o kiemo puošmena.

Apie prastą senų kapinių priežiūrą teko ne kartą girdėti. Neseniai vienas širvintiškis juokavo, kad jo gimtinėje prie tokių kaimo kapinaičių vartų seniūnija buvo pastačiusi lentą su grėsmingu užrašu, draudžiančiu ką nors kapinėse daryti be jos leidimo. Taip niekas nieko ir nedarė. Nei lankytojai, nei seniūnija. O vieną dieną nuvirto ir toji lenta su grėsmingu, tiesa, gerokai apiblukusiu užrašu. „Gėda tai seniūnijai,“ – konstatavo širvintiškis.

Paradoksalu: kasmet renkam lėšas, organizuojam ekspedicijas tremtinių kapų tvarkymui, didžiuojamės atlikdami šiuos darbus. Bet čia, Lietuvoje, senų kapinių neprižiūrime, net kelelius iki jų užariame ir visiškai dėl to nesijaudiname. O gal ir tose senose kapinaitėse guli ne vienas buvęs tremtinys ar nežinomas partizanas, galvą padėjęs už Lietuvos laisvę.

Išlydėdami mirusiuosius, linkime jiems ilsėtis ramybėje, tikėdami, kad taip ir bus, kaip sakoma, per amžių amžius. Tai kodėl drumsčiame jiems ramybę dabar, kai kapelių jau nebėra kam tvarkyti ir lankyti? Ar ne mūsų pareiga pasirūpinti amžinuoju poilsiu tų, kurie buvo mūsų pradžių pradžia? Gal nereikia skubėti į Sibirą, Kazachstaną ar kitas tremties vietas, kol čia pat, šalia mūsų, naikinamos senos kapinaitės? O jei patys, tarnaudami valstybei, nesiimam nieko, tai bent netrukdykim norintiems tą daryti. Leiskime mirusiesiems ilsėtis ramiai ir oriai.

Straipsnis buvo išspausdintas liepos 18 d. laikraščio „Širvis“ 27-ame šių metų numeryje. Kelinta savaitė iš galvos neišeina skaityta istorija apie močiutę, neatsakingų biurokratų valia paliktą be privažiavimo kelio ir patiriančią diskomfortą...