Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas spalio 10 d. laikraščio „Širvis“ 39-ame šių metų numeryje.

Spalio 6 d. šalies vadovai, aukšti pareigūnai, kariai ir tūkstančiai lietuvių, tarp kurių buvo ir širvintiškiai, palydėjo į amžinojo poilsio vietą Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) ginkluotojų pajėgų vadą, LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signatarą, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pirmąjį pavaduotoją, nuo 1953 m. – aukščiausiojo LLKS ir dėl nepriklausomybės kovojančios Lietuvos pareigūną, brigados generolą Adolfą Ramanauską-Vanagą.

Lietuvos trispalve uždengtą generolo kapą tūkstantinė minia lydėjo nuo Vilniaus Katedros iki Antakalnio kapinių, Valstybės vadovų panteono. Ilgus metus partizano dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė ieškojo savo tėvo palaidojimo vietos. Laidotuvių išvakarėse partizano dukra viename iš savo interviu LRT televizijai teigė: „Dabar aš turėsiu jo kapą, pašventintą vietą, kur galėsiu nueiti bet kada, kada norėsiu pabūti su juo.“

Žiauriai nukankinto Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai buvo rasti Našlaičių kapinėse, Antakalnyje. Palaikų autentiškumas nustatytas atlikus teismo antropologinę analizę, kaukolės ir asmens fotografijų sugretinimus bei DNR tyrimus.

Per laidotuvių ceremoniją kalbėjusi Lietuvos Respublikos Prezidentė D. Grybauskaitė teigė: „Šiandien ypatinga diena, kažin ar tikėjomės, kad jos sulauksime. (…) Tai, kad tokią sisteminę tiek metų saugotą neapykantą matome ir dabar, žinome, kad visos aukos yra svarbios ir jos lėmė mūsų likimą. Net vienas žmogus sistemai buvo toks pavojingas, toks svarbus, kad reikėjo sunaikinti ne tik jį patį ir jo šeimą, bet ir paslėpti jo tapatybę. Bet nepavyko.“

Pasak aukštų šalies pareigūnų, generolo A. Ramanausko-Vanago iškilmingas palaikų palaidojimas – istorinio teisingumo įvykdymas.

A. Ramanausko-Vanago anūkė, leitenantė I. Jancevičienė padėkojo visiems atėjusiems pagerbti jos senelio atminimo. „Kūną galima nužudyti, bet laisvės vilties savo Tėvynėje, tikėjimo ir tiesos – neįmanoma,“ – sakė ji. Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavę širvintiškiai džiaugėsi, kad galėjo drauge su tūkstantine minia sudalyvauti Lietuvos didvyrio laidotuvėse.

„Laidotuvėse mačiau tik dešiniųjų partijų atstovus. Nepastebėjau, kad būtų kairieji. O juk tokiam garbingam žmogui turi padėkoti visų partijų nariai.“

„A. Ramanausko-Vanago gyvenimas, žiauri mirtis, dukters išgyvenimai labai mane sukrėtė. Prieš šį žmogų mano išgyvenimai, problemos nublanksta. Net per laidotuves savęs klausiau, ar sugebėčiau suvaldyti save prieš tokį siaubą, kokį išgyveno Ramanauskų šeima.“

„Aš labai didžiuojuosi A. Ramanausku-Vanagu, jo sprendimais, ryžtu, ištverme ir aiškiomis vertybėmis, ko negalėčiau pasakyti apie mūsų visuomenę. Mūsų visuomenė per daug pragmatiška ir besidžiaugianti gyvenimo malonumais. Abejoju, ar šiais laikais atsirastų toks ramanauskas, kaip buvo generolas Vanagas.“

„Sovietmečiu buvo sunku išlikti ištikimam savo tėvų-partizanų vertybėms. A. Ramanausko dukra Auksutė įrodė, kad įmanoma ne tik jas išsaugoti, bet ir perduoti ateities kartoms.“

„A. Ramanausko-Vanago laidotuvės vėl iškėlė klausimą, kas yra stribai. Gaila, kad tokių aptinku mūsų visuomenėje.“

Pokario metais A. Ramanauskas-Vanagas vadovavo Dzūkijos partizanams, 1949 m. su kitais partizanų vadais jis pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją. Tais pačiais metais jis buvo paskirtas Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadu. Po kelerių slapstymosi metų A. Ramanauskas-Vanagas suimtas 1956 metais, sovietų žiauriai kankintas, o kitais metais jam įvykdyta mirties bausmė.

Partizaninis karas Baltijos šalyse prasidėjo, kai 1944 metų vasarą sovietų kariuomenė, išstūmusi nacių okupantus, antrą kartą okupavo Baltijos šalis. Tuomet iškart prasidėjo sovietų represijos, teroras, mobilizacija į sovietų kariuomenę.

Ginkluota kova tęsėsi iki 1953 metų. Lietuva partizanų tikslą pasiekė ir nepriklausomą valstybę atkūrė 1990 metais.

Straipsnis buvo išspausdintas spalio 10 d. laikraščio „Širvis“ 39-ame šių metų numeryje. Spalio 6 d. šalies vadovai, aukšti pareigūnai, kariai ir tūkstančiai lietuvių, tarp kurių buvo ir širvintiškiai, palydėjo į amžinojo poilsio...