Naujausios žinios

Likimus daužantis abejingumas

Asociatyvi laisvos prieigos nuotrauka

Straipsnis buvo išspausdintas rugpjūčio 15 d. laikraščio „Širvis“ 32-ame šių metų numeryje.

Per Lietuvos ryto televizijos žinias pranešė apie Panevėžio rajone įvykusį nesuvokiamo žiaurumo incidentą, kai sutuoktinę automobiliu sunkiai sužalojęs vyras paliko moterį vaduotis mirtimi. Lūžusiais veido kaulais, plėštinėmis žaizdomis, nutraukta ausimi ir daugybiniais kūno sužalojimais moteris daugiau nei 5 valandas laukė pagalbos namuose. Ir sunkiausia šio reportažo metu buvo klausytis kaimynės, kurios mažametė dukra, mačiusi įvykį, pranešė motinai, o šioji net nesiteikė pasivarginti ir iškviesti greitąją pagalbą. Vienas iš jos argumentų – baimė, kad kaimynas nesusidorotų su ja pačia. Nelabai tikėtina, kad žmogus nežino, kad pagalbą galima iškviesti neatskleidus savo tapatybės ar bent paprašius operatoriaus jos neatskleisti.

Moteris džiaugėsi, jog jos pačios mergaitė grįžo namo sveika. Ji pati liko abejinga kito žmogaus nelaimei ir paliko kitą moterį, savo kaimynę kentėti skausmus net penkias valandas. Nesuvokiu, kaip tokiam žmogui būtų reikėję gyvent toliau, jei moteris nebūtų išgyvenusi. Visa tai vyko Panevėžio rajone. O juk Lietuva tokia maža.

Deja, deja, bet praėjusią savaitę mūsų organizacijai teko susidurti su panašiu kaimynų abejingumu, tik šiuo atveju kančios buvo ne fizinės. Buvo sprendžiami dviejų mažamečių vaikų likimai. Neminėsime nei kaimo, kuriame vyko veiksmas, nei žmonių vardų. Tik papasakosime graudžią istoriją, kai dėl aplinkinių abejingumo ir nenoro padėti vieni kitiems, neatsakingai sužlugdomas žmogaus noras pasikeisti, pasitaisyti ir pradėti gyvenimą nuo pradžių.

Moteris (jos vardą mes pakeisime ir pavadinsime ją Milda) praėjusį rudenį prarado savo vaikus dėl nuolatinių išgertuvių. Visi trys jos vaikai pateko į globėjų šeimą. Vyriausioji paauglė netrukus iš globėjų pabėgo ir grįžo namo pas mamą. Ten ji gyvena iki šiol. Neketiname smerkti ir analizuoti, kodėl mama gėrė, praeitį palikime istorijai. Liaudies patarlė byloja: „Nesmerk kito, nepabuvęs jo kailyje“.

Pačiai Mildai buvo sudarytas planas bei numatytos užduotys, kurias įvykdžiusi ji galėtų vaikus susigrąžinti. Ji stengėsi, kiek pati sugeba ir moka, įsidarbino, lankė anoniminių alkoholikų kursus, palaipsniui mažino susikaupusias skolas, mokėjo vaikams alimentus. Vienas iš uždavinių buvo reikalavimas įsivesti vandenį, kurio iki šiol ji bute neturėjo, sėmė vandenį iš užrakinamos kolonėlės. Būstas socialinis, rodos, Savivaldybei pavaldžios įstaigos tuomet buvusio Vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovas turėjo žinoti, kad už socialinio būsto priežiūrą, remontą ar kitus reikšmingus pokyčius atsakingas savininkas, tai yra Savivaldybė, bet kažkodėl reikalavimą iškėlė ne jai, o motinai. Aišku, kad už savo menką atlyginimą jai ši užduotis tapo neįveikiama, todėl pamanėme, kad galėsime jai padėti.

Kartu su Milda nuvykome į UAB „Širvintų vandenys“, susitarėme apžiūrėti vietą bei nuspręsti, kaip greičiau ir efektyviau įvesti vandenį. Vanduo į namą jau įvestas, prieš keletą metų tai padarė dvi Mildos kaimynės, todėl vandentieko darbuotojai geranoriškai pasiūlė kreiptis į jas ir prašyti leidimo prisijungti. Paprašėme ir gavome leidimą už 400 eurų jungtis prie jų įvesto vamzdyno. Jau sukirtome rankomis ir ėmėmės veikti. Rodos, taip lengvai įveikiama užduotis. Beliko rasti rėmėjų, kurie sutiktų prisidėti ir surinkti sutartą sumą. Deja, gera žinia vakare tapo bloga. Kaimynės pasvarsčiusios nusprendė sumą padidinti kone dvigubai. Bandėme aiškinti, kad nevyriausybinės organizacijos neturi laisvų pinigų, jos negauna pelno ar kažkokių didelių pajamų. Aiškinome, kad mes dar neturime net tų sutartų 400 eurų ir užsibrėžėme tikslą juos surinkti per savaitę, bandėme sakyti, kad vanduo reikalingas mažiesiems gyventojams, kad jie galėtų grįžti pas mamą, kad galų gale mama jau besistengianti išlipti iš duobės nepradėtų slysti į ją atgal. Juk taip nesunku buvo padėti, už 400 eurų pasakyti žodį „SUTINKU“. Deja, niekas nesugraudino kaimynių. Viena jų pati sakydama, kad vaikai turi grįžti pas besitvarkančią mamą, kad ji rodo dideles pastangas keistis ir jau yra verta, kad vaikai gyventų kartu, visgi neištiesė pagalbos rankos, nepadėjo paspartinti vaikų grįžimo namo proceso ir liko abejingai stebėti, kuo gi ši situacija baigsis.

O baigties teks palaukti ilgėliau tiek vaikams, svajojantiems gyventi su motina, tiek Mildai, svajojančiai kuo greičiau susigrąžinti vaikus. Dabar liko tik viena galimybė – įvesti vandenį atskirai tik į jų butą, o tai turi įvykti Savivaldybės iniciatyva už jos arba, sakykime, už mūsų visų lėšas.

Beje, vandens nebuvimas nėra vienintelė priežastis, dėl ko vaikus vis delsiama grąžinti. Alkoholis kas kart vis pakiša koją. Todėl Milda sutiko priimti mūsų pagalbą ir kreiptis į gydytoją bei pradėti rimtai gydytis nuo šios klastingos ligos. Mūsų organizacija tiki, kad jai pavyks ir ji tikrai dės visas pastangas, jei ne dėl savo, tai dėl savo vaikų ateities.

Savo ruožtu mūsų organizacija kviečia nelikti abejingiems nei tiems, kurie parkritę guli pagriovyje, nei tiems, kurie savo artimų žmonių mušami iš gėdos nesišaukia pagalbos. O juk jiems gėda, ką kiti pasakys. O tie kiti esame mes ir jūs.

Šeimos pagalbos centro „Lašelis“ informacija

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*