Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  birželio 28 d. laikraščio „Širvis“ 26-ame šių metų numeryje.

Šiandien kalbinu nepaprastą moterį – Domicelę Pileckiatę-Jatkauskienę. Birželio 26-ąją ji minėjo 95-ąjį gimtadienį. Jos besiklausant, sunku tuo patikėti, tiek energijos, žingeidumo ir susidomėjimo yra jos kalboje. Kviečiu susipažinti.

– Ponia Domicele, iš tarties neatrodo, kad esate širvintiškė. Ar aš teisi?

– Širvintose gyvenu antrą dešimtmetį. Iki tol gyvenau Dzūkijoje, Alytaus rajone. Gimiau ir augau Anglininkų kaime, netoli Jiezno. Šeimoje buvau jauniausia. Brolis ir dvi seserys gimė prieš I-ąjį pasaulinį karą, o aš – tėvui grįžus iš karo ir vokiečių nelaisvės.

Tėvai turėjo 11 ha žemės – pusvalakį, bet žemė buvo naši ir derlinga, tad mūsų šeima neskurdo. Anglininkuose baigiau ir keturklasę mokyklą, vėliau metus mokiausi Jiezno žemės ūkio mokykloje. Mokslai ten buvo rimti ir jaunimas įgydavo nemažai naudingų žinių. Šią mokyklą baigė kone visas Anglininkų kaimo jaunimas – tai buvo šviesus, žinių trokštančių žmonių kaimas. Džiaugiuosi, kad mano gimtasis kaimas dar gyvuoja, jo nenušlavė permainų vėjai.

Sulaukusi dvidešimties, ištekėjau už Butrimonių parapijos Radvilonių kaimo ūkininko Jurgio Jatkausko, 50-ies ha ūkio šeimininko. Tuokiausi vokiečių okupacijos metais, tad jokių iškilmių nebuvo – susituokėm tyliai ir paprastai. Su anyta ir su vyro seserimis gerai sutariau. Po metų jau sūpavo pirmagimę dukrą Aldutę. Rodės, viskas eina gerai, bet tai buvo tyla prieš audrą. Grįžus sovietų okupantams, ramybės nebeliko. Geri žmonės pakuždėjo, jog mūsų šeima yra sąrašuose – grėsė Sibiro tremtis. Visus metus su jau trimis mažyliais gyveno it kiškiai po krūmu – nuolat baimindamiesi, slapstydamiesi, nenakvodami namie. Naujosios valdžios atstovai „kraugerius buožes“ engė kiek begalėdami: ateina, pasiima ką nori. Vieną kartą išsivedė karvę, kitą – kiaulės prireikė. Ir taip nuolatos, – ponios Domicelės balse girdisi ašaros, kai pasakoja apie tą nelemtą laikotarpį. – Geriau jau būtų išvežę – ne kartą kilo tokia mintis. Būtume, ko gero, patys prisistatę, bet pažiūrėdavom į vaikus ir tokios mintys dingdavo. Kurgi su tokiais mažyliais keliausi? Ko gero, visi pakeliui būtų Dievuliui sielas atidavę. Kai turi vaikų, apie save nebegalvoji – gyveni dėl jų.

– O partizanų jūsų apylinkėse buvo?

– Žinoma, buvo. Ir užsukdavo neretai – pavalgyti, pailsėti. Atsimenu, kartą dvidešimties vyrų būrys žiemos vakarą atėjo. Atnešė vyras keletą kūlių šiaudų, pasklaidė ant grindų – štai ir patalai. Buvom kaip tik bekoną papjovę, po to apsilankymo ne kas iš jo ir beliko. Bet kai ateidavo stribai, daug blogiau būdavo – nesinori nė prisiminti.

Po metų mano brolis ryžtingai pasakė: „Gana pakrūmėse nakvoti, važiuojam tėviškėn, pagyvensit pas mus.“ Taip mes atsidūrėme Anglininkuose ir išbuvome ten net šešerius metus. Nebuvo ramu ir ten, Jurgis vis stengėsi kuo mažiau žmonėms rodytis. Nežinai juk, kam ir kada gali užkliūti. Anglininkuose šeima pagausėjo – gimė dar trys vaikai.

Nelinksmas buvo grįžimas į nuniokotus namus Radvilonyse. Kol mūsų nebuvo, ten gyveno nauji „šeimininkai“, po kurių „šeimininkavimo“ į namus net baugu įeiti buvo: viskas suniokota, išdraskyta, namo vidus aprūkęs, pajuodęs, krosnis išgriauta. Teko iš naujo kurtis, tvarkytis, pradėti gyvenimą naujoje, kolūkinėje santvarkoje. Kolūkis skambiu pavadinimu „Naujas gyvenimas“ jau buvo priglobęs mūsų žemes, dabar ir jų rankų prireikė. Prisimenu, kad nedirbančius kolūkyje valdžia apmokestindavo. Išimčių nedarė niekam, ir aš, kaip daugiavaikė mama, turėjau kolūkyje plušėti. Eidavau į darbus pakaitomis su vyru, kad vienas būtų su vaikais. Kartą netoli namų, vaikams netoliese belakstant, pjovėme rugius dalgiu. O kokias runkelių plantacijas tekdavo prižiūrėti! Tos vadinamos „normos“ mane tiesiog į neviltį varydavo. Nedirbančių apmokestinimo tvarka galiojo kiekvienam šeimos nariui. Kai dukra Irutė baigė mokyklą, visi nusprendė, kad ji pabus namie, pasimokys siuvėjos amato ir tada ieškosis darbo. Nieko neišėjo – ji tuoj pat buvo „apmokestinta“ ir turėjo, nenorėdama likti kolūkyje, išvykti ieškotis darbo.

Taip išvyko ir visi mano vaikai. Pati ragavau mokslų ir norėjau, kad ir vaikai mokytųsi, nei liktų kolūkyje. Vyras dar pasakydavo, kad pasilikčiau nors vieną prie savęs, gailėčiausi paskui viena likus, bet aš norėjau, kad jie būtų laimingi ir patirtų geresnę dalią, nei mudu su vyru. Taip visi aštuoni ir paliko tėvų namus, visi baigė kažkokius mokslus, įsigijo specialybes. Džiaugiuosi tuo.

– O kaip klostėsi jūsų šeimyninis gyvenimas, ar vyras padėjo auginti vaikus?

– Mano vyras Jurgis buvo geras ir dėmesingas, jis mylėjo vaikus, mylėjo ir mane. Vaikus mokėm pagarbos vyresniems, darnos ir supratimo tarpusavyje. Taip ir buvo – augo visi vieningi kaip kumštis. Gaila, kad sovietinė sistema neskiepijo pagarbos tėvams, tiesiog skatino jų neklausyti. Tėvai, atseit, yra tamsūs neišmanėliai, jų neklausykit, svarbiausia – klausykit tarybų valdžios. Tikras tėvų niekinimas buvo. O vyras buvo geras ne tik šeimai, bet ir svetimiems. Ateina, būdavo koks „biednesnis“ kaimynas, tai tuščiomis niekada neišeidavo – ar grūdų, ar bulvių, ar miltų – vis kažkuo pagelbėdavo. Ir darbus padėdavo nudirbti, kaimynai jį geru žodžiu minėdavo.

Į pokalbį įsiterpia ir D. Jatkauskienės dukra Dalia. Ji pasakoja, kad neretai tėtis keldavosi anksčiau ir išleisdavo vaikus mokyklon, kad mama galėtų dar pailsėti. Štai kaip jis žmoną palepindavo! Tėtis negėrė, nerūkė – vaikams rodė tiktai gerą pavyzdį.

Negaili dukra gražių žodžių ir mamai. Pasak jos, dar prieš porą metų mama vilnas verpė, neužmiršo senų įgūdžių. Ir audėja ji neprasta buvo, visiems vaikams kraičius sukrovė. Sukosi nuolat kaip bitutė – viską suspėdavo.

Pirmosios anūkės ponia Domicelė susilaukė, kai jauniausiajai dukrai tebuvo trys metai. Taip ir augo kartu teta su dukterėčia. Užaugus vaikams, namai retai būdavo tylūs. Žiemą ramiau, o vasarą po 4–5 anūkus atveždavo, visiems pas senelius užtekdavo vietos ir meilės.

Nors ponia Domicelė pajuokaudama sako, kad dabar už vyresnio netekėtų ir kitoms nepatartų (Jurgis už žmoną buvo vyresnis 13 metų), jiedu nugyveno ilgą ir gražų gyvenimą, sulaukė deimantinių vestuvių. O auksinių vestuvių šventė Jatkauskams buvo ypatinga, nes vyriausios dukros Aldona ir Irena kartu minėjo sidabrinių vestuvių sukaktis. Tai bent sutapimas! Šešios dešimtys metų kartu – ne visiems lemta tiek pragyventi darniai ir sutariant. Beje, dukros mamos pavyzdžiu nesekė – rinkosi bendraamžius ar 2–3 metais vyresnius vyrus.

Ponia Domicelė apgailestauja, kad žemę jie atgavo per vėlai, kai vyras jau nebeturėjo sveikatos. Jis visą gyvenimą jautė skriaudą iš sovietų valdžios, nusavinusios jo taip mylėtą ir puoselėtą ūkį. Vaikai jau buvo susikūrę savo gyvenimus, nebebuvo kam grįžti gimtinėn, todėl po vyro mirties ūkį teko parduoti. Džiugina moterį tik tai, kad nupirko jį darbštus žmogus, jo rankose ūkis klesti.

Šiandien jubiliatė džiaugiasi, kad visas aštuonetas vaikų yra gyvi, gražiai gyvena. Alytus, Marijampolė, Vilnius, Kaunas, Širvintos – po visą Lietuvą išsibarstė Jatkauskai. O mama, palaidojusi vyrą, pagyveno ir Alytuje, ir Marijampolėje, bet galiausiai apsistojo Širvintose, kur gyvena dvi dukros ir sūnus. Šis kraštas jau tapo savu – poniai Domicelei įdomu, kas čia vyksta, ji seka vietinę spaudą, balsuoja savivaldos rinkimuose. „Visada buvau smalsi, domėjausi politika, nuolat klausydavausi radijo. Jei vaikai užmiršdavo kokio veikėjo pavardę, ateidavo manęs klausti, nes aš prisimindavau visus. Ir šiandien man viskas įdomu, tik, gaila, akys silpsta, bijau, tuoj visai nebegalėsiu skaityti ir žiūrėti televizoriaus, Būtų labai gaila. Dalytė užsakė man „Širvį“ – labai mėgstu jį paskaityti, įdomus laikraštis.“

Dukterys pasakoja, kad mama turi savo nuomonę daugeliu klausimų ir nebijo jos pareikšti. Dalyvauja visuose rinkimuose ir niekieno patarimų neklauso, pati sprendžia, kas vertas jos pasitikėjimo.

Ponia Domicelė sako, kad dabar jos gyvenimas yra nuobodus, nes daug ko nebegalinti padaryti. Jau nebegali nueiti kur nori, ne visi darbai įveikiami. Štai šiemet nebepadeda daržų ravėti. Bet dukra Dalia juokiasi, kad jei pamatytų labai žolėtą lysvę, tai tikrai pultų triūsti, neiškentėtų. Lai mama jau ilsisi, dukroms gera, kad gali jos patarimų pasiklausti.

Senjora Domicelė Jatkauskienė džiaugiasi ne tik aštuonetu vaikų, bet ir 17 anūkų, 14 proanūkių ir pirmus metus skaičiuojančiu proproanūkiu. Savaitgalį visi rinksis sveikinti mamos ir močiutės. Gal visi ir nesusirinks, bet dauguma tikrai nepraleis progos dalyvauti giminės sambūryje. Močiutei džiugu, kad anūkai neskuba ieškoti geresnio gyvenimo svetur – tik trys pasirinko gyvenimą užsienyje. Patriotizmo genai šiai giminei nesvetimi. Į organizacinius reikalus ponia Domicelė nesikiša – ką Irutė su Dalyte sugalvos, tas ir bus gerai – staigmenos visada malonios.

Paklausta, koks gyvenimo laikotarpis buvo geriausias, jubiliatė atsakė negalvodama: „Geriausia ir linksmiausia yra tol, kol gyveni pas mamą. Tik, gaila, per vėlai tai supranti“. Išmintingi žodžiai. Lai gausią Jatkauskų giminę dar ilgai džiugins galimybė susirinkti pas Mamą, Močiutę, Promočiutę. Ilgiausių Jums metų ir geros sveikatos!

Straipsnis buvo išspausdintas  birželio 28 d. laikraščio „Širvis“ 26-ame šių metų numeryje. Šiandien kalbinu nepaprastą moterį – Domicelę Pileckiatę-Jatkauskienę. Birželio 26-ąją ji minėjo 95-ąjį gimtadienį. Jos besiklausant, sunku tuo patikėti,...