Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  rugsėjo 27 d. laikraščio „Širvis“ 38-ame šių metų numeryje.

Kiekvieną rudenį švenčiame rudens Lygės šventę – Rudens lygiadienį. Jis būna tada, kai diena susilygina su naktimi. Ši šventė pabrėžia šiltojo metų laiko pabaigą ir perėjimą į šaltąjį. Lygė įvyksta rugsėjo 20–22 dienomis ir minima visame pasaulyje. Todėl rugsėjo 22 dieną Kernavėje, ir ne tik, degė laužai bei buvo aukojamas subrandintas derlius – grūdai – Deivei Gabijai. Senovės lietuviai šią dieną dėkodavo dievui Žemininkui – vyriausiam žemdirbystės dievui ir aukodavo jam gyvulių poras. Ypač dažnai šiai dievybei būdavo aukojamas ožys, kuris laikytas vaisingumo simboliu. Šiais laikais kai kuriuose Lietuvos kampeliuose vis dar aukojami gyvuliai, tik jie būna šiaudiniai. Po Rudens lygiadienio ant kalnų bei piliakalnių deginama ugnis keliauja žemyn į mūsų namų židinius ir mūsų globojama šildys visus iki Pavasario lygiadienio.

Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato atstovas, renginio vedėjas Jonas Vitkūnas, prieš uždegdamas Baltų vienybės ugnies sąšaukos laužą, pasakojo susirinkusiems į renginį, kad seniau ugnies sąšauka ant piliakalnių kvietė vienytis kovai – ginti save ir savo žemes. Baltų genčių vienybė padėjo išlikti ir išgyventi Baltijos pakrantės tautoms, todėl šiais laikais vienu metu uždegama ugnis įgyja simbolinę prasmę. Didžiajam vienybės laužui įsidegus, į susirinkusius kreipėsi Kernavės metraštininku vadinamas istorikas Edmundas Jankūnas, kuris pasakojo padavimus, o gal tikras istorijas, nutikusias Kernavės apylinkėse. Štai ant Balto kalno mergelė, netesėjusi jos įsimylėjusiam vaikinui pažado, virto vėju, o kažkur požeminiuose keliuose pasiklydo jautis, kurio baubimą galima išgirst ir šiomis dienomis.

Kad šiose vietose stebuklai vyksta, patvirtino ir mano kolegės papasakotas nutikimas, įvykęs būtent šių metų Lygės šventės dieną Kernavėje. Kadangi aš studentas, tai į šventę laiku nespėjau, o mano kolega su fotoaparatu bei diktofonu nuvyko laiku. Diktofoną ji įjungė nuo pat pradžių, kad man prisijungus prie šventės vėliau, būtų papraščiau apie ją papasakoti jums. Kiek nufotografavusi renginio vietą, ji sumanė užlipti ant greta esančio piliakalnio ir nufotografuoti degančius laužus iš toliau. Tik užkopusi į viršų, išgirdo, kaip prie didžiojo laužo Edmundas Jankūnas pradėjo sekti padavimus. Ji nusivylė, kad įjungtas jos kišenėje esantis diktofonas tikrai neįrašys vos girdimus garsus ir pasigailėjo, kad nepaliko diktofono ant medžio šakos šalia laužo. Grįždama į renginio vietą, staiga ji išgirdo moters balsą klausiantį: „Kas pametė diktofoną?“. Ji šokosi ieškoti savojo ir tikrai, pakankamai gilioje kišenėje diktofono nebuvo. Šį nutikimą ji pasakojo kaip stebuklingai, ne be piliakalnių dvasių pagalbos, materializuotą jos norą. Diktofonas liko ir įrašė viską, ką pasakojo istorikas, tokioje tamsoje jį rado dvi moterys ir grąžino atgal savininkei.

O štai kokią legendą apie Pragarinės ežerą papasakojo E. Jankūnas… Prie šio ežero, dar žmonių vadinamo Kernavės ežeru, Rugaikiškių kaime, kuriame buvo trys trobos ir du kaminai, vykdavo gegužinės. Vieną tokios gegužinės vakarą jaunimas linksminosi pagal vietinio muzikanto muziką, kai staiga nuo ežero iš po rūko iškilo juodai apsirėdę trys ar keturi vyriškiai ir pradėjo savo muzikos instrumentais groti. Jų grojimas buvo toks puikus, kad jaunimo kojos ko ne pačios trypė pagal jų muziką ir net sustabdyt nebuvo įmanoma. Kažkas iš jaunimo, labai išvargęs, pradėjo prašyti muzikantų nustoti groti, bet ežero muzikantai tik garsiai kvatojosi nežmogišku balsu ir grodami toliau traukėsi link ežero vyliodami paskui save visą ten buvusį jaunimą. Jau įbridę į ežerą jauni žmonės pradėjo melstis ir tik tuomet ežero muzikantų muzika nutilo, o jie patys išnyko ežero dugne taip pat staiga kaip ir atsirado. Nors gegužinėje šokęs jaunimas nuo vandens išsigelbėjo, bet namo negrįžo. Visi jie pavirto medžiais: vaikinai virto ąžuolais, o merginos – liepomis. Jei norite įsitikinti, ar tiesą legenda byloja ir ar išties būta tose vietovėse stebuklų, kitais metais ruoškitės Rudens lygiadienį švęsti Kernavėje.

Nuotraukos Andželikos Bagočiūnienės

Straipsnis buvo išspausdintas  rugsėjo 27 d. laikraščio „Širvis“ 38-ame šių metų numeryje. Kiekvieną rudenį švenčiame rudens Lygės šventę – Rudens lygiadienį. Jis būna tada, kai diena susilygina su naktimi. Ši...