Naujausios žinios

Lygybė be pagarbos?

Jonė Lieponė

Straipsnis buvo išspausdintas  lapkričio 22 d. laikraščio „Širvis“ 45-ame šių metų numeryje

Dabar pradėjus kalbą apie moterų teises, gali likti nesuprasta. Taip, juk tiek daug pasikeitė nuo viduramžių. Juk raganos nebedeginamos ant laužo, tiesa? Kažkodėl, bent jau man taip atrodo, kad persekiojamos ir deginamos buvo tik raganos, jokiu būdu ne raganiai. Taigi, laužų problema išspręsta, balsavimo teisę irgi jau kadu kadais gavom, netgi būdamos nėščios galim viešumoje rodytis, kas savo laiku buvo tiesiog neįsivaizduojama. „Tai ko tos moteriškės dar nepatenkintos,“ – mąsto tūlas stipriosios lyties atstovas. Štai turbūt netyčia aptikau problemos esmę: kad ir kiek teisių, gal net privilegijų, beturėtume, vis vien tebeliekame silpnąja lytimi. Juk vyrai ne vien stipresni, jie ir darbštesni, ir protingesni, ir aktyvesni ir taip toliau, ir panašiai. Moteris gali dirbti tą patį darbą, bet gauti mažesnę algą nei vyras, ir tai bus normalu. Be to, valdžioje visada bus daugiau vyrų, kad ir kaip benorėtume tai pakeisti. Viena solidi partija jau kelintą kadenciją Seimo kandidatų sąrašuose yra numačiusi kvotas moterims ir sąžiningai jų laikosi. Bet rinkėjai į kvotas nelabai reaguoja ir išrinktųjų sąrašus gerokai pakoreguoja. Moterų nenaudai, savaime suprantama. Šiemet susigriebė, kad tarp Nobelio premijų laureatų tik kur ne kur šmėžuoja moteriški vardai. Gal ir čia laikas kvotų sistemos griebtis? Taigi, nors ir žengiam po žingsnelį priekin, veikti dar yra ką. Ir Lyčių lygybės įstatymas dar ilgai bus aktualus.

Nieko stebėtina, kad moterys nenori būti tik vyrų priedais ir žengti nulenkusios galvas ir atsilikusios keliais žingsniais paskui visagalį savo valdovą. Bet didžiausia problema nuo senų senovės, nuo vadinamųjų „veronikų“ laikų, išlieka seksualinis priekabiavimas. Keista apie tai kalbėti XXI-ajame amžiuje, bet gyvenimo realybė yra tokia. Vienas po kito sekantys skandalai tik patvirtina tai. Daugeliui užkliūna, kad priekabiavimo atvejai dažniausiai paaiškėja ne iš karto, o po kelių, keliolikos, netgi keliasdešimt metų. Iš karto sukuriamos įvairios teorijos apie kažkokius sąmokslus ir kenkimus. Dažniausiai taip kalba vyrai, nors ir tarp moterų išgirsi įvairių nuomonių. Bet ar tikrai taip keista, kad jauna lietuvė aktorė prabilo apie tai tik po penkerių metų? Juk nėra lengva apie išnaudojimą kalbėti, ypač, jei jauti kažkokią dalelę savo kaltės: gal kažkaip išprovokavau, gal nebuvau pakankamai ryžtinga, gal pavėlavau pasakyti: „Ne, aš to nenoriu“? Gal manimi nepatikės, gal bus taip, kaip grasino tasai, visagalis priekabiautojas, gal liksiu tuščiomis: apšmeižta, išjuokta, be darbo ir pastogės? Klausimai klausimėliai sustabdo ryžtą rėkti, siekti teisybės, kovoti. Bet TAI niekur nedingsta, nuodija tave vis stipriau, kol priverčia vieną kartą pratrūkti ir išleisti džiną iš butelio. Teisinga taktika, taip daryti būtina. Nesvarbu, po kiek metų, lai praeitis prisiveja priekabiautoją, lai priverčia susimąstyti ne tik jį, bet ir kitus, panašius į jį. Jei bent vienas, prisiminęs ką tik girdėtą skandalą, laiku sustos ir nepavers auka dar vienos moters, tai jau bus mažytė pergalė, kuri ir pateisins to seno fakto paviešinimą. Ačiū toms moterims, kurios, kad ir ilgai kaupusios drąsą, visgi sukaupia jos tiek, kad žengia į mūšį už savo ir kitų moterų orumą ir apsisprendimo teisę.

Kai viena po kitos lenda į viešumą istorijos apie seksualinį priekabiavimą, Seimo nario žodžiai besilaukiančiai kolegei nuskamba lyg ir ne taip jau negražiai. Bet visgi negražiai. Pagarba tiems seimūnams, kurie aštriais žodžiais apgynė jos orumą ir privertė buvusį jėgos struktūrų darbuotoją, matyt, įpratusį nevynioti žodžių į vatą, teisintis ir atsiprašinėti. Atsiprašymas – gerai, bet dar geriau elgtis taip, kad netektų atsiprašinėti. Kaip sakoma: „Nedarykite kitiems to, ko nenorėtumėte, kad jums darytų“. Ir neteks apgailestauti ir atsiprašinėti.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*