MAN PAVYKO!!!
Aldona VACHMISTROVIČIŪTĖ
Straipsnis buvo išspausdintas gegužės 9 d. laikraščio „Širvis“ 18-ame šių metų numeryje.
Pagaliau mamą išleidau atostogų, o aš gyvenau namuose savarankiškai! Tačiau viską noriu papasakoti nuo pradžių.
Šiais metais norėjau mamai gimtadienio proga padovanoti kažką ypatingo. Todėl jai užsakiau kelionę į Maltą. Užsakiusi šią kelionę, mamai pranešiau. Pradžioje mama mane įkalbinėjo vykti kartu, tačiau atsisakiau. Kodėl atsisakiau? Pirma, nuostabią kelionę aš jau turėjau šiais metais. Kokią kelionę? Priminsiu. Su gera drauge dalyvavau nuostabiausiame projekte „Draugystė veža“ ir su kitomis draugų poromis vykome į Palangą. Antra, per šią savaitę turėjau mokytis, o ne keliauti. Trečia, jau senokai norėjau mamą išleisti atostogų. Ketvirta, seniai mano tikslas buvo pagyventi savarankiškai.
Pirmas žingsenelis link savarankiškumo man visada bus fantastiškiausias projektas mano gyvenime „Draugystė veža“. Kodėl? Todėl, kad tik geros draugės dėka išdrįsau išvykti į kelionę be mamos. Kaip minėjau, jau ne kartą šis projektas man suteikė daug pasitikėjimo savimi ir tai bus GERIAUSIAS ĮVYKIS IR NUOTYKIS mano gyvenime.
Nuoširdžiai ir iš visos širdies dėkoju mamos pusseserei, kuri tikėjo, kad man pavyks savarankiškai gyventi ir į kurią galėjau kreiptis, jei man reikės kokios pagalbos. Kiekvieną vakarą pranešdavau jai, kaip man sekasi, kad būtų tetai Aldonai ramu. Teta pas mane buvo atėjusi du kartus. Pirmą kartą reikėjo, kad išneštų šiukšles, patvarkytų šiek tiek čiužinį, sušukuotų mane (išvykstant mama pripynė kasyčių, tačiau, kai kurios išsipynė), pakeistų katei kraiką (nes laikom katytę Murką). Antrą kartą tetą iškviečiau atsukti mineralinio butelį, nes pati nepajėgiau.
GYVENIMAS SAVARANKIŠKAI buvo nuostabus. Gyvenau ne tik savarankiškai, bet ir studentiškai, nes gaminausi valgyti studentišką maistą (pirktines sriubas). Mama man buvo palikus ir naminio maisto (vištienos, salotų, naminio varškės pyrago ir kt.) Ką veikiau savaitę? Tvarkiausi namuose, prižiūrėjau katę, mokiausi ir dar labai daug ką. Laikas pralėkė, kaip viena akimirka.
Gyventi savarankiškai savo namuose tikrai galima, jei yra tinkamas pritaikymas ir pagalba, kai jos reikia. Gyvendama savarankiškai pamačiau savo galimybes, sužiojau, kur man reikalinga pagalba.
Atvirai pasakius, dabar jaučiuosi tikrai verta priklausyti asociacijai „Savarankiškas gyvenimas“ ir būti jos nare.
Dabar kreipiuosi į visus žmones norėdama pasakyti: Visi, kurie manote, kad neįgalieji nori privilegijų ir negali SAVARANKIŠKAI GYVENTI – KLYSTATE. Mes tik norime savo TEISIŲ, kurios puikiai suprantamos kitose Europos šalyse, o pas mus dar ne. Orų ir kokybišką savarankišką gyvenimą suteiktų TIK ASMENINIS ASISTENTAS. Kodėl? Todėl, kad, jei jis būtų reglamentuotas daugiau neįgaliųjų galėtų gyventi savo namuose, o ne įvairiuose globos namuose. Kaip jau minėjau anksčiau, tėvai, kurie augina neįgalius vaikus, galėtų dirbti, turėtų galimybę atostogauti, turėtų sąlygas susirgus gydytis. Reglamentavus šią teisę neįgalieji daugiau dalyvautų visuomeniniame gyvenime, nebūtų užsidarę tarp keturių sienų. Gyvenau savaitę savarankiškai ir tikrai nenoriu gyventi valdiškuose namuose (nebent, kai pasensiu). Namuose susitvarkau, tačiau kažkur išvykus man reikalinga pagalba visą laiką. Labai džiugu, kad aplinka vis dažniau yra daroma pagal universalų dizainą. Universalus dizainas – tai aplinkos pritaikymas VISIEMS, o ne tik žmonėms su negalia. Dar norėčiau pasakyti, kad kiekvienas žmogus turi TEISĘ kurti savo gyvenimą, sukurti savo šeimą. Nesvarbu ar jis sveikas, ar su negalia.
Džiugu, kad turiu mamą, kuri visada mane mokė savarankiškumo ir visada pritaria, kai nusprendžiu įgyvendinti savo iššūkius.
Parašykite komentarą