Straipsnis buvo išspausdintas  vasario 15 d. laikraščio „Širvis“ 7-ame šių metų numeryje.

Netikėtai sulaukiau savo buvusio krepšinio trenerio Armino Vareikos skambučio. Treneris domėjosi, kaip man sekasi mokslai mokykloje, ar dar lankau krepšinio treniruotes. Labai pasiilgau savo trenerio, nes jau senokai jis nesilanko Širvintose, treniruoja kitus vaikus, bet, pasirodo, jis manęs irgi neužmiršo. Paskambino Arminas pasiūlydamas susitikti sekmadienį. Kodėl? Taigi pakvietė mane į „Siemens“ areną stebėti krepšinio rungtynių tarp Vilniaus „Lietuvos ryto“ ir Kauno „Žalgirio“. Iš kur treneris sužinojo, jog tai mano slapčiausia svajonė? Aš labai palaikau ir sergu už „Lietuvos rytą“, žinau visų komandos žaidėjų pavardes ir jų numerius. Sekmadienio popietę būčiau stebėjęs varžybas namie per televiziją. O čia toks pasiūlymas! Iš džiaugsmo net pašokau. Žinoma, kad sutinku. Sekmadienio rytą vis žvilgčiojau į laikrodį, kad nepavėluočiau. Sutartu laiku, sutartoje vietoje susitikome su treneriu Arminu. Į areną nuvykome gerokai prieš varžybas, tad mane treneris apvedžiojo po mažąją „Lietuvos ryto“ aikštelę, ant žandų nupiešė „Lietuvos ryto“ vėliavas, po to supažindino su sporto redakcija, jo redaktoriumi, mačiau krepšininkų masažo patalpas, lankiausi krepšininkų rūbinėje, susipažinau ir paspaudžiau ranką „Lietuvos ryto“ vyr. treneriui T. Pačėsui, palinkėjau jo komandai pergalės. Su manimi geranoriškai bendravo Adam Lapeta, Rokas Giedraitis, Artūras Jomantas, Deivydas Gailius, Laimonas Kisielius, Drew Gordon, susipažinau ir su žalgiriečiais: Augusto Lima, Leo Westerman, Pauliumi Jankūnu, Renaldu Seibučiu, Robertu Javtoku, Antanu Kavaliausku, Kevin Pangos. Redakcijoje mane apdovanojo įvairia „Lietuvos ryto“ sirgalių atributika. Prieš varžybas garsiai giedojau Tautišką giesmę. Varžybų metu šaukiau, raginau, mojavau, patarinėjau vilniečiams, bet buvo didelis triukšmas ir krepšininkai neišgirdo mano patarimų, gal todėl ir pralaimėjo 72:79. Gaila vilniečių, bet vis tiek džiaugiuosi, kad šiuo metu puikiai sekasi krepšinio sostinės Kauno komanadai „Žalgiriui“. Su kalnu įspūdžių grįžau namo, o treneris pažadėjo, kai bus galimybė, vėl mane pasiims į varžybas. Pirmadienį su klasės draugais aptarinėjome varžybų eigą. Mano visi draugai krepšinio „sirgaliai“, tik ne visi palaiko „Lietuvos rytą“, daugeliui patinka „Žalgiris“. Prieš varžybas mes lažinamės, kuri komanda laimės. Man labai patinka šis komandinis žaidimas, vasarą kieme su draugais mes tik ir žaidžiame krepšinį, aš neblogai pataikau tritaškius metimus. Laukiu atostogų, tada galėsiu mėtyti į krepšį, kiek norėsiu.

Pirmadienį kalbėjau su draugais apie krepšinį, o antradienį vėl keliavau į Vilnių. Vaikų dienos centro vadovė Elena Petkūnienė pakvietė mane vykti į Pinigų muziejų. Neatsisakiau. Juk įdomu – pinigų muziejus. O kiek ten jų, o kokie seni! Aš žinojau, kad esu neįkainojamas, o muziejuje nustatė, kiek aš galėčiau kainuoti. Įvertino mane ir sidabro, ir aukso kaina. Didžiausia kaina buvau įvertintas japoniškomis jenomis. Patiko krepšinis, bet pamatyti senovinius pinigus irgi buvo įdomu. Vėl reikės draugams pasakoti apie kelionę į muziejų.

Straipsnis buvo išspausdintas  vasario 15 d. laikraščio „Širvis“ 7-ame šių metų numeryje. Netikėtai sulaukiau savo buvusio krepšinio trenerio Armino Vareikos skambučio. Treneris domėjosi, kaip man sekasi mokslai mokykloje, ar dar lankau...