Pasidalink per Facebook!

1919–1920 m. vykusių Giedraičių–Širvintų–Musninkų mūšio tema daug prirašėme straipsnių, paviešinome vaizdo įrašų. Atėjo laikas automobiliu nuvažiuoti šio mūšio ir savanorių keliais ir sudaryti maršrutą mūsų skaitytojams, kad patys pakeliautų ir gyvai pajustų laisvės kovotojų dvasią.

Savo kelionę pradėjau nuo Giedraičių miestelio įžymybės – miestelio centre, šalia Vilniaus gatvės įkurto keturkampio formos skvero su juosiančiomis jį liepomis ir paminklo „Karžygiams, žuvusiems už Lietuvos laisvę 1920 m.“ Šis paminklas vienintelis iš nepriklausomybės kovoms skirtų paminklų nenugriautas sovietmečiu.

Užsukau į 1410 metus menančią Šv. Baltramiejaus bažnyčią. Giedraičių giminės nariai šią bažnyčią rėmė, remontavo ir perstatinėjo. Jų meilę ir rūpestį liudija bažnyčios sienoje įmūryta vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio širdis.

Miestelis gražinasi, remontuojami šaligatviai, gatvės iššluotos. Atradau kavinę, parduotuvę, o joje net kavos aparatas buvo.

Pagaliau užsukau į Giedraičių krašto muziejų. Jis duris atvėrė 2014 m. lapkričio 21 d., minint Lietuvos kariuomenės ir kovų ties Širvintomis ir Giedraičiais metines, gimnazijos patalpose. Renovuotame gimnazijos pastate muziejui skirta erdvi šviesi patalpa ekspozicijai ir atskira patalpa fondams. Muziejuje eksponuojama surinkta medžiaga apie Giedraičių krašto praeitį ir dabartį, gimnazijos istoriją, įžymius Giedraičių krašto žmones. Su pavydu žvalgiausi ir aikčiojau, kokie šaunuoliai. Mums, širvintiškiams, tik dar pasvajoti apie tokį muziejų.

Nėra laiko aimanuoti, keliauju toliau. Kelias smagus, kalnelius lydi pakalnės, vingius seka kiti vingiai.

Kita mano stotelė – Juodiškiai. Buvęs dvaras tyli, uždarytas. Gana slogiai atrodo. Žinau, kad bendruomenė nenuleidžia rankų ir karts nuo karto jo teritorijoje suorganizuoja renginį. Kol kas tuo ir tegalima pasigirti – nepasiduodančia bendruomene ir aktyviais jos nariais.

Apie šį dvarą jau esame rašę, trumpai tegaliu priminti, kad jo istorija siekia XVI amžių. Tuo metu šios žemės priklausė Giedraičių administracinei zonai. Įrodymas – faktas, kad dvaras turėjo teisę žvejoti visuose Molėtų ir Giedraičių ežeruose. Manoma, kad pirmasis Juodiškių dvaro pavadinimas buvo Giedraičiai. XVII–XVIII amžių sandūroje dvarą už 40 tūkst. auksinų nusipirko Janas Vladislovas Počobutas Odlianickis. Šis bajoras daug kariavo, du kartus buvo išrinktas Lietuvos Tribunolo deputatu, aktyviai dalyvavo politinėje karinėje veikloje. Po jo mirties Juodiškiai atiteko sūnui Motiejui.

1725 metais Motiejus Počobutas Odlianickis dvarą pardavė Mikalojui Ruščicui. Juodiškių dvare pragyveno devynios Ruščicų kartos, jie valdė dvarą iki 1940 metų. Dvaras nuolat buvo plėtojamas. XIX amžiaus pirmoje pusėje Zigmanto Ruščico rūpesčiu buvo pastatyta dalis naujų ūkinių pastatų, taip pat bravoras.

Apėjau aplink ponų namą – pagrindinį dvaro pastatą. Daugiau nelabai kur yra eiti. Keliauju toliau.

Pagaliau pasitinka antrieji Šešuolėliai su ant kalno stūgstančia bažnyčia ir buvęs Šešuolėlių II dvaras. Bažnyčios aplinka puoselėjama. Ji nors maža, bet didinga.

Buvusio dvaro ponų name gyvena žmonės, teritorija šiek tiek apšienauta, štai ir katinas palei kojas trinasi, ir brisius prabėgo. Takai apšienauti, bet nuotaika slogi. Pastatai griūna, aptverti „STOP“ juostele, neužeisi, nepasigrožėsi. Iki upės prieiti jau neįmanoma, apaugę. O ten toks gražus vingis…

Šalia oficinos auga didingas ąžuolas. Prisirinkau gilių. Pasigaminsiu gilių kavos ir gerdama prisiminsiu šį paslaptingą ir begriūvantį dvarą.

Palieku dvarą. Pakeliui, šalia Gavėnių stovi koplytstulpis-ženklas, antras Motiejūnuose, trečią pamatau prie degalinės „Alauša“, kitoje kelio pusėje, tarp medžių. Kažkada profesorius V. Rakutis yra užsiminęs, kad koplytstulpiai yra svarbūs mūšio liudininkai, bet mūšio šimtmečiui reikėtų solidesnio liudininko. Anot jo, būtent vyr. leitenanto Teodoro Balno ir jo vyrų sėkmė Motiejūnų kaimo laukuose 1919–1920 sužlugdė lenkų puolimą, vėliau pavadintą Širvintų stebuklu.

Sustoju Motiejūnuose, prie Širvintos upės, kur įvyko vienas iš pagrindinių mūšių, kur liudija Širvintų stebuklą. Įkvepiu gaivaus oro, bandau įsivaizduoti, kaip lietuviai ir lenkai kovėsi, kaip jiems buvo šalta, kankino nuovargis, alkis.

Pagalvoju, čia turėtų stovėti paminklai, autobusų aikštelės kupinos patriotų. O čia – tik kuklūs atsilupusiais dažais koplytstulpiai, menantys mūsų istoriją…

Pirmyn…

Jau esu šalia Širvintų bažnyčios. Prieš kelias dienas čia Punsko lietuviai susipažino su paminklu „Motina“, aplankė savanorių kapus. Ir aš tą patį padariau. Gražu tvarkinga. Solidu. Puiki vieta papasakoti apie kovas, didvyrius, karius, savo krauju iškovojusius Lietuvai laisvę.

Atsipučiu namuose. Žinoma, jei būčiau ne vietinė, greitai susirasčiau kur papietauti. Dar viena akimi miestą apžvelgčiau. Tačiau fontanai nieko bendra su mano maršrutu neturi, tad lekiu toliau.

Toliau kelias veda senuoju Vilniaus keliu. Juodeliuose buvo sunaikintas pirmosios Lietuvos kariuomenės divizijos štabas, stiprios kovos vyko prie Puorių, tačiau yra tik vienintelis paminklas tarp Puorių ir Jauniūnų jaunam kunigui Kazimierui Lajauskui, žuvusiam neutralioje zonoje 1921 metais.

Atsimenu, istorikas Paulius Pacevičius pasakojo, kad Lipuvkos miške istorikai aptiko pylimus, tikriausiai sietinus su rusų įtvirtinimais, pastatytais 1915 metais Vilniaus gynybai. Būtų galima ir juos pažymėti. Juk karas tarp vokiečių ir rusų sudarė sąlygas Lietuvai atgauti laisvę.

Suku į Bartkuškį. Seniai čia bebuvau. Neįtikėtina. Kažkada Bartkuškio dvaras buvo miestelio vaiduoklis, o šiandien gražu į jį pažiūrėti. Priešais pastatą augantys medžiai užstoja ežerą ir vaizdą į kitą jo krantą, kuriame yra Skėterių kaimas. Kaip tik dėl šio kaimo vyko ypač intensyvios kovos 1919 metų spalio ir lapkričio mėnesiais. Važiuoju ten.

Lietuvos kariuomenė atlaikė ne vieną puolimą ir iš esmės sustabdė Vidurinės Lietuvos Naugarduko pulko puolimus. Skėteriai tapo lietuvių tvirtybės ir pasiaukojimo simboliu. Apie šią vietą daug kalba ir lenkų kariuomenės pulkų istorijos, o dabar čia nėra jokio ženklo. Tik kaime esanti Pasieniečių gatvė liudija apie neseniai ėjusią ežeru demarkacinę liniją. Miške, kaip pasakojo istorikas P. Pacevičius, buvo įrengti apkasai. Sustoju Skėterių miške, paieškau supiltų apkasų. Pasivaikštau ir suku į Musninkus.

Musninkuose sustoju prie paminklo. Musninkų miestelio kultūros puoselėtojų bendruomenės „Spindulys“ pirmininko Alvydo Rolio ir aktyvių narių iniciatyva 2017 m. rugpjūčio 19 d. tarp jau kultūros centru Musninkų miestelyje tapusios varpinės ir Musninkų Švenčiausios Trejybės bažnyčios atidengė ilgai mintyse brandintą paminklą Vyties Kryžiaus kavalieriams ir oficialiai pripažintiems 1918–1920 metų savanoriams. Atminimo lentose iškaltos 52 pavardės tų kovotojų už Lietuvos Nepriklausomybę, kurie gimė Musninkų valsčiuje, gyveno, jame atliko karinę tarnybą ar apsigyveno čia, gavę žemę už kovas savanorių gretose.

Užeinu į Varpinę apžiūrėti parodos. Nepraleidžiu progos aplankyti savanorių kapų, esančių Musninkų kapinėse.

Kelionę baigiu kavinukėje „Cafe Muse“. Puiki proga pasėdėti medžių šešėly, užkandžiaujant kruasanu, kurį užsisakiau iš anksto, geriant gardžią kavą, apmąstyti šios dienos maršrutą. Kažkada profesorius V. Rakutis siūlė įrengti karinį parką su stendais. Mintis gera. Bet, regis, užgeso. Gaila… Net šį savaitgalį punskiečiai man pasakojo, kad Punsko apylinkėse pažymėtos jotvingių žemės, pastatyti stendai su aprašymais. Lauksime, gal ir pas mus kada nors stovės stendai, kuriuose skaitysime apie „Giedraičių–Širvintų–Musninkų“ mūšį ir didžiuosimės savo protėviais.

O dabar belieka pailsėti, sukaupti jėgas ir keliauti namo.

1919–1920 m. vykusių Giedraičių–Širvintų–Musninkų mūšio tema daug prirašėme straipsnių, paviešinome vaizdo įrašų. Atėjo laikas automobiliu nuvažiuoti šio mūšio ir savanorių keliais ir sudaryti maršrutą mūsų skaitytojams, kad patys pakeliautų ir...