Osetinas Vadimas ir lietuvaitė Aldona Tegkajevai

Ne pirmi metai, kai Nepriklausomybės aikštėje esantis gyvenamas namas vasaromis vilioja gražia terasa, kuriai stogą atstoja gražiai vešanti vynuogė. Dabar jau nieko nestebina mūsuose augantys, prisitaikę prie mūsų klimato šie augalai. Tačiau taip tvarkingai išdėliotų vynuogių šakų ir taip gausiai derančių mūsų rajone neteko matyti. Šiuo metu vynuogė miega žiemos miegu, gal ir vynuogės augintojas savaitgalį ilsėsis. Seniai rūpėjo išsiaiškinti, kas taip gražiai prižiūri šį pietų augalą, gal ir pati pasisemsiu patirties, arba bent patarimą gausiu.

Duris atidarė besišypsanti buto šeimininkė Aldona Tegkajeva. Kambaryje bedante burna ant mamos Zalinos rankų šypsojosi dešimties mėnesių Aldonos vaikaitis Ąžuolas. Namie šilta ne tiek nuo krosnies, kiek nuo šeimininkų šypsenų. „Kai namie tokia maloni šilta atmosfera, gal todėl ir vynuogė gerai dera?“ – paklausiau. „Tai vyro Vadimo darbas“, – paaiškino Aldona. – Jis osetinas iš Pietų Osetijos. Tai Kaukaze gyvenanti tauta. Dar SSSR laikais Šiaurės Osetija buvo laikoma autonomine respublika, o Pietų Osetija – autonominė sritis. Šie kraštai įėjo į Gruzijos sudėtį, dabar Šiaurinė Osetijos dalis sudaro Rusijos Federacijai priklausančią Šiaurės Osetijos-Alanijos Respubliką, o Pietų Osetija formaliai yra Gruzijos teritorijoje, tačiau de facto kontroliuojama Rusijos ir siekia galimybės susijungti su Šiaurės Osetija. Buvau vyro tėviškėje: patiko gamta, draugiškas osetinų elgesys su svečiais ir šeiminykščiais. Gyventojai daugiausia krikščionys, todėl dėl maisto problemų nėra. Lygumų osetinai daugiausia vertėsi žemdirbyste, augina kukurūzus, javus. Kalnuose gyvenantys – kalnų gyvulininkyste, čia ganosi karvių bandos, auginami žirgai, avys. Soduose – obelys, graikiški riešutai, o vynuogės visur“, – tiek daug apie vyro kraštą papasakojo lietuvaitė Aldona.

Vadimas ir Aldona Tegkajevai

„Esu iš Cchenvalio, tai Panevėžio dydžio miestas. Baigęs mokyklą, atitarnavau skirtą laiką sovietų kariuomenėje. Kai grįžau namo, sužinojau, kad dėdė Pavlas išvyko dirbti į Lietuvą. Kodėl nepabandžius ir man? Dėdė dirbo statybininku tuomečiame Dzeržinskio kolūkyje. Aš taip pat statybininkas. Atvažiavau – patiko. Apie tai, kaip gyvenu, kaip sekasi, buvau prižadėjęs skambinti namiškiams. Mobiliųjų telefonų nebuvo. Tesėdamas pažadą, dažnokai lankydavausi pašte, telegrafo skyriuje. Pastebėjau dailią telefonistę. Tad tapau labai geru sūnumi, nes namo ėmiau skambinti labai dažnai. Tam buvo priežastis – pamatyti patikusią merginą Aldoną. Ir štai jau per trisdešimt metų, kai aš gyvenu Širvintose. Čia užaugo mano trys vaikai: Zalina, Alanas, Artūras, jau žentą Mindaugą ir anūką Ąžuolą turiu. Su sūnumi Alanu kartu darbuojamės statybose, o štai Artūras bando laimę Vokietijoje.

Šiemet žiema tokia kaip Osetijoje. Tačiau vynuogės mano tėviškėje daug saldesnės. Čia nėra tokios rūšies. Osetijoje, gaminant vyną, sultys skiedžiamos pusiau su vandeniu, kitaip gaunasi netinkamas – per saldus – vynas, o štai iš lietuviškų vynuogių gaminant vyną, jo skiesti visai nereikia“, – paaiškino osetinas Vadimas.

Čia į pokalbį įsiterpė vyriausia duktė Zalina: „O kokius skanius šašlykus, chačapurius mama gamina. Prie šašlykų jau visi įpratę ir kokius pagamina, tokie skanūs, tačiau tikri kaukazietiški – va tai skonis. O chačapurius galima gaminti su graikinių riešutų ir svogūnų arba su bulvių košės ir sūrio įdaru. Skanumėlis! Fidžinai – tai jau mėsiškas patiekalas. Šiuos patiekalus paruošti mamą išmokė tėtis. O mus, vaikus, dar vaikystėje tėtis mokė osetinų kalbos, o mes jį lietuviškai. Prisimenu, net eilėraštį mokėjau tėtės gimtąja kalba. Dabar aš ir broliai kalbėti osetiniškai nedrįstame, tačiau suprantame, ką tėtis sako, kalbėdamas osetiniškai su artimaisiais. Vienas tėtės draugas osetinas gyvena Maišiagaloje. Iš jo ir atsivežė vynuogės kerą. Uogos gausiai dera, tai pavaišiname jomis visus kaimynus. O vynuogės ūgliais pasidaliname su tais, kas tik paprašo, net Marijampolėje auga mūsų vynuogės krūmas“, – žaisdama su mažuoju Ąžuolu, pasakojo Zalina.

„O kaip man sutvarkyti auginamą vynuogę? Nežinau, kaip ir ką genėti. Gal specialistas pamokytų?“ – paprašiau. „Su malonumu. Kovo–balandžio mėnesiais reikės imtis darbo“, – nuramino mane Vadimas. Taip ir atsisveikinau iki pavasario su malonia, draugiška lietuvaitės Aldonos ir osetino Vadimo šeima.

Ne pirmi metai, kai Nepriklausomybės aikštėje esantis gyvenamas namas vasaromis vilioja gražia terasa, kuriai stogą atstoja gražiai vešanti vynuogė. Dabar jau nieko nestebina mūsuose augantys, prisitaikę prie mūsų klimato šie...