Naujausios žinios

Mažoji tautinė mažuma

Valda PATINSKIENĖ

Tanė ir Virginijus Jakubauskai su giminėmis per vestuves

SRTRF logo

Šie 2021 metai paskelbti Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metais. Mūsų mieste yra Totorių gatvė. O kiek šios tautybės gyventojų yra mūsų rajone? Sužinojau. Šiuo metu yra tik du: Tanė ir Virginijus Jakubauskai. Tiesa, Totorių gatvėje gyvena Virginijaus tėtis Aleksandras, tačiau jis žiemas leidžia Vilniuje, pas dukterį.

Tanė ir Virginijus Jakubauskai sutuoktuvių dieną

Tanė ir Virginijus Jakubauskai sutuoktuvių dieną

Ne taip senai šioje gatvėje buvo didelė totorių Jakubauskų šeima: šeimos galva – Virginijaus senelis Juozas, jo trys sūnūs: Aleksandras, Stepas, Bronius. Namai pritilo, kai jaunesnieji sūnūs vedę persikraustė gyventi kitur. Tačiau Aleksandras į Totorių gatvėje esančius Jakubauskų namus iš Alytaus rajono atsivežė jauną žmoną totorę Zofiją. Ir vėl namai suskambėjo vaikų balsais. Aleksandro šeimoje gimė ir augo Virginijus, Liusė, Ramunė. Gyvenimo ratas apsisuko dar kartą ir totorių namai Totorių gatvėje vėl ištuštėjo: Jakubauskaitės ištekėjo ir į tėviškės namus užsuka retokai. Vyriausias Virginijus su šeima persikėlė į kitą Širvintos upės krantą. Dabar jis pro savo buto langą ilgesingai žvelgia į buvusius gimtuosius namus. Didžiuliame name dabar tik vasaromis Totorių gatvėje gyvena vienas tėtis Aleksandras.

Nuo vaikystės Virginijus lankėsi mamos tėviškėje Alytaus rajone Trakininkų kaime. Raižių, Trakininkų kaimuose totorių tautybės gyventojai sudarė daugumą. Gražiai, sutartinai tarpusavyje bendravo, visi griežtai laikėsi savo papročių, išpažino islamą, kaip dar Vytauto laikais čia atvykę ir apsigyvenę totoriai. Raižiai – Lietuvoje totorių Meka, čia net sovietmečiu veikė mečetė. Šiuo metu Lietuvoje yra keturios veikiančios mečetės. Tokioje totoriškoje aplinkoje gyveno Virginijaus mama, iš šio krašto ir Virginijus nusižiūrėjo sau žmoną. Nė vieni tėvai iš jaunuolių pusės neprieštaravo jų vestuvėms. Tai savo tautos pratęsimo galimybė.

Sūnaus Arūno vestuvės

Sūnaus Arūno vestuvės

Deja, totoriškumo visai mažai belikę, gal tik veido bruožai išduoda totoriais besant. Ir Tanė, ir Virginijus baigė lietuvių mokyklas, savo protėvių kalbos nemoka nė žodžio. Tik nuvažiavę į Tanės gimtuosius Trakininkus, jei pasitaiko šventės, lankosi mečetėje laikydamiesi protėvių taisyklių. Mečetė viduje perskirta nepermatoma širma. Vienoje pusėje meldžiasi vyrai, kitoje vien tik moterys. Islamų tikėjime koranas skaitomas arabų kalba. Maldas veda mula. Tuokiant jaunuosius Jakubauskus, jų sutuokti mula atvyko į namus. Kažko ypatingo santuokos metu nėra. Laidojant mirusįjį, prie kapo duobės arčiau prisiartina vyrai, moterys stovi atokiau. Mirusysis vyniojamas į baltą drobulę, o kapo duobėje paguldomas taip, kad „žiūrėtų“ į Mekos pusę. Jam įdedamas korano lapelis, o virš galvos iš kelių lentučių pastatomas „namukas“, aplink naujai supiltą kapą sudedami akmenukai. Po keturiasdešimties dienų tvarkoma kapavietė. Kaip ir visi musulmonai, totoriai nevalgo kiaulienos. Švenčiamos Kurban bairan (aukojimo šventė), Šarif bairan (ramadanas). Nėra pastovios švenčių datos. Kiekviena šventė nuo praeitų metų tos pačios šventės skiriasi vienuolika dienų. Jų šventimo laikas priklauso nuo mėnulio fazių.

Totoriai garsėja kaip puikūs kailiadirbiai. Ne išimtis ir Virginijus. Nuo mažens matydamas šiuo darbu užsiimantį savo tėvą, pirmąsias pamokas gavo iš jo. Tėvas kai ką paaiškino, kai ką pats Virginijus nusižiūrėjo ir ilgainiui tapo savo tėvo kompanionu. Kruopščiai, atidžiai, atsakingai kailius dirbo ir Tanės tėtis Jonas. Jis Trakininkuose buvo geriausias kailiadirbys. Tad mielai savo patirtimi dalijosi su žentu. Daug ką parodė, pamokino, paaiškino. Po tokių „kursų“ Virginijaus išdirbti kailiai tapo labai kokybiški: oda minkštutė, kailis lygiai nukirptas, purus. Norinčių turėti tokių kailių netruko. Virginijus vos spėjo suktis. Užsakovai atvykdavo iš artimų ir tolimų rajonų. O kailių dirbimas labai sudėtingas ir kruopštus darbas. Įgudęs kailiadirbys iš karto atskirs, kuris kailis išdirbtas skubant, panaudojus sieros rūgštį, o ne actą ar alūną. Sieros rūgštis iš kailio tinkamai nepasišalina, jos likučiai per ilgesnį laiką suardo kailį, netgi siuvant taip apdorotas kailiukas gali suplyšti.

Šiuo metu Virginijus įsitraukė į eksperimentinio archeologijos klubo „Pajauta“ veiklą. Savo dirbinius demonstravo Amatų šventėje, Baltramiejaus mugėje, kelis kartus į panašius renginius vyko į Norvegiją. Amatininkas dalyvauja Gyvosios archeologijos dienose Kernavėje. Bandoma atgaivinti kailių ir odų dirbimą tokį, koks jis buvo, kai kailius dirbo senovės totoriai. Jų apdirbimui naudojo eglės žieves, kurių reikia gana daug. Žievės susmulkinamos, džiovinamos griežtai pavėsyje. Saulėje džiovintos žievės netinka. Po to jų skiedinyje mirkomi kailiai. Vien mirkymas užtrunka iki dviejų savaičių, o kiek kartų per tą laiką kalius reikia vartyti! Kailiai įtempiami, kai būtinai turi būti nuvalomi mėsos likučiai, riebalai, po to valomi medžio pelenais. Ir dar daug įvairių procedūrų, kol kailis taps lengvas, purus, oda elastinga, kvepianti karamele. „Mane taip išmokė Tanės tėtis: geriau padaryti mažiau, tačiau kokybiškai. Juk darbas meistrą giria, o nekokybiškai išdirbtas kailis daro amatininkui gėdą. Aš taip ir dirbu“, – dėkingas uošviui už suteiktus pamokymus kalba Virginijus.

Kailiadirbys Virginijus

Kailiadirbys Virginijus

Kailiadirbystė daugumos vyrų totorių amatas. O ką veikė totorės moterys? Tanė prisiminė, kad mama Azima (nors dokumentuose buvo parašyta Arima) daugiausia triūsė darže. Kėdainiai išmoko auginti agurkus iš totorių. Žinoma, kepė totorių skanumyną – šimtalapius. To išmokino ir dukterį. Tanė šimtalapį kepa sau, vaikams, o ir draugams neatsisako iškepti tikrą totorišką šimtalapį. Mama, augusi devynių vaikų šeimoje, mokėjo atlikti visus moteriškus darbus, namuose vikriai sukosi. Ji ir daržoves veždavo į Vilnių ar Alytų parduoti.

Iš Trakininkų atvykusi į Širvintas jaunoji Tanė Jakubauskienė įsidarbino rajono kooperatyve pardavėja. Ja dirba iki šiol. Patinka bendrauti su pirkėjais, geros bendradarbės. Pastaruoju metu Tanės darbo vieta Kielių parduotuvėje. Per netrumpą darbo laiką pažįstami tapo visi pirkėjai. „Galiu nuspėti, kas ką mėgsta“, – juokiasi Tanė.

Virginijui kailių dirbimas tapo hobiu, malonu susitikti su bendraminčiais, pasidalinti patirtimi ir patyrimais. O pagrindinis darbas – Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija. „Gerais laikais“ vežiodavo gimnazistus iš kaimų į pamokas, o dabar tik retkarčiais tenka išvažiuoti.

Vos prieš du mėnesius Jakubauskai jau trečią kartą tapo seneliais.

Sūnus Arūnas su žmona gyvena Danijoje, dėl karantino negali lankyti tėvų, tad geriausias susisiekimo būdas – internetas. Tik per nuotolį pamatė mažąją anūkę Mają. Duktė Džamilė su vyru augina Sebastijaną ir Otiliją Vilniuje. „Ir vilniečiai dabar nesilanko“, – sako Virginijus. Abiejų Tanės ir Virginijaus vaikų antrosios pusės ne totoriai: sūnus vedė lietuvę, duktė ištekėjo už lenko. Mažėja grynųjų totorių.

„Kai sūnus lankė pradinę mokyklą, jį bendraklasiai vadindavo japonu. Nepatiko Arūnui tokia pravardė. Aš jam paaiškinau, kad japonai labai protingi ir darbštūs žmonės, taigi, jei tave taip vadina, nepyk“, – tėtis išdavė sūnaus nuoskaudą, patirtą iš klasės draugų.

Virginijus prisiminė dar tokį senelio pasakojimą: nežinia kodėl, tačiau valdžia tuo metu totoriams kažkodėl nedavė leidimo pirkti žemės. O 100 ha Kyvonių kaime būtinai buvo reikalingi senajam Jakubauskui. Tada senelis rado išeitį: sutarė su vietiniu lietuviu, kad tas savo vardu už Jakubausko pinigus įsigytų geidžiamą žemės sklypą. Po kelių metų, kai jau ir totoriams buvo leista turėti žemės, totoriui padėjęs lietuvis perrašė žemę tikrajam šeimininkui. Žinoma, Jakubauskas neliko skolingas ir pagelbėjusiam lietuviui padovanojo apie septynis hektarus. Tačiau svarbiausia, koks tarp žmonių buvo pasitikėjimas ir sąžiningumas – ypatingai pabrėžė senelio pasakojimą Virginijus.

Gaila, tačiau senieji totorių kaimai tuštėja. Tušti ir Tanės tėvų namai. „Gal tris kartus šiltuoju metų laiku nuvažiuojam. Vyras apšienauja namo aplinką, pati valau, vėdinu namus“, – kalba Tanė. Tuštėja ne tik totorių kaimai. Nyksta totoriškos tradicijos, vyksta totorių asimiliacija, tuštėja mečetės. Tačiau šios negandos toli nuo Širvintų, o mes turime Totorių gatvę ir joje gyvena ir gyvens totoriai.

1 Comment on Mažoji tautinė mažuma

  1. Sveiki
    Noriu pranešti straipsnio autoriui kad kad Širvintų rajone gyvena dar viena totorių šeima nuo praeitu metu.

Komentuoti: Romualdas Atšaukti atsakymą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*