Straipsnis buvo išspausdintas šių metų liepos 20 d. laikraščio „Širvis“  29-ame numeryje.

Alionyse Mažulių pavardė yra gana populiari, tad kai paklausi, kur gyvena Mažuliai, vis perklausia: „Gal tie, kurie augino svetimus vaikus?“ Ieškojome kitų Mažulių, tačiau tapo įdomu susipažinti su Mažuliais, „kurie augino svetimus vaikus.“ Pasirodo, tai Marija ir Stanislovas Mažuliai. Vidutinio amžiaus, kalbūs, draugiški žmonės. Džiaugiasi savais užaugintais vaikais. Mindaugas su žmona Laura gyvena kartu su tėvais ir ūkininkauja, sūnus Sergejus su žmona ir dviem dukromis apsistojo Vilniuje, duktė Laima su vyru Andriumi visai netoli tėvų Alionyse, o štai duktė Daiva su vyru – Londone. Ten jiems neblogai sekasi: Daiva dirba viešbutyje vadybininke, vyras turi statybininkų brigadą. Tad visą dieną su mama Marija lieka tik jauniausia duktė Milda.

Ponia Marija Mažulienė puikiai kalba lietuviškai, nors jos tėviškė – Oriolo sritis (Rusijos Respublika). Jauna, smagi rusaitė patiko lietuviui, tarnaujančiam virštarnybinį laiką sovietų kariuomenėje. Stanislovui teko nusivilti, nes po savaitės turėjo įvykti Marijos vestuvės. Tačiau ne toks žmogus Stanislovas, kad pralaimėtų. Vestuvės įvyko, bet Marijos jaunikis jau buvo Stanislovas. Va taip. Su vyru karininku Marija gyveno ir Latvijoje, ir Kaliningrado srityje, ir Vokietijoje, galop apsistojo Lietuvoje. Iš pradžių nutarė gyventi Ukmergės rajone, Želvoje, vėliau persikėlė į to paties rajono Užugirio kaimą, ten mokykloje Marija dirbo virėja. Nuo 1980 metų Mažulių šeima Alionyse. Čia suaugo vaikai. Sūnus Mindaugas, kaip jaunasis ūkininkas, dalyvauja vienoje iš Europos Sąjungos programų. Gaudamas pagal programą paramą įsigijo visą ūkiui reikalingą techniką: traktorių, kultivatorių, purkštuvą, priekabą ir kitus padargus. Jei reikia, padeda kaimynams, nors dauguma jų irgi apsirūpinę būtina žemės ūkio technika. Pavasarį visi kaimynai draugiškai išvažiuoja į laukus, o atradus laisvesnę akimirką, aptaria, kaip sekėsi sėja, kas kiek jau spėjo įdirbti žemę. Rūpestingai Mindaugas prižiūri savo laukus, o jei kas neaišku, visada šalia tėtis Stanislovas. Laukuose darbo netrūksta. Mažuliai šiuo metu turi keturiasdešimt hektarų, dalį žemės nuomoja. Reikėtų daugiau ploto, nes ganosi 170 juodgalvių mišrūnų avelių, tačiau šiuo metu laisvos žemės nėra. Mažulių šeimoje visi pasiskirstę darbais: vyrai darbuojasi laukuose, marti Laura floristė visada susiranda sau veiklos, o mama Marija namie su Milda. Jauniausioji duktė neįgali nuo vaikystės, kad jai smagiau būtų, Marija ir Stanislovas pasiėmė iš Vilniaus vaikų namų penkerių metukų mergaitę Juliją. Kaip dabar pasakoja Marija, su mergaitėmis visko buvo, bet Mildai pastebimai greičiau ėmė vystytis kalba, ji išmoko bendrauti su draugais. Dabar Julija gyvena Vilniuje, dirba parduotuvės vedėja. Mažulių globotinė Julija išmoko vairuoti ir gana dažnai su draugu aplanko savo įtėvius Alionyse. Kaime greitai sklinda kalbos. Kai, jau mūsų pažįstamam, Janui Gotovtui buvo ketveri metukai, jo močiutė Janą už rankutės atvedė pas Mažulius. Mat jei jau augina mergaitę iš vaikų namų, tai negalės nepriimti Jano. Močiutė jau nepajėgė prižiūrėti anūkėlio, o mama kažkur išvyko. Geraširdžiai Mažuliai negalėjo atsisakyti ir prie stalo jau sėdėjo dar dvi papildomos asmenybės. Greitu laiku seniūnijos darbuotoja atvedė ir paprašė prisiglausti Jano pusbrolį Giedrių. Visiems pas Mažulius užteko vietos, pakako duonos, visi buvo apglostyti ir pamylėti. Matyt, kad čia geri namai, nes, dabar jau suaugę ir Julija, ir Janas, ir Giedrius, vis užsuka į savo vaikystės namus. O Marija tik vieno nesupranta, kaip auginant neįgalų vaiką, galima reikalauti būtino darbo stažo pensijai gauti. Juk mažos Mildos, o ir dabar, jau suaugusios, namie vienos negalima palikti. Anot Marijos Mažulienės, auginant neįgalų vaiką, reikėtų ne darbo stažo reikalauti, o mokėti už tokio vaiko priežiūrą ir tą laiką įskaičiuoti į darbo stažą. Manau, tai tikrai teisingi Marijos samprotavimai. Gal kada tai supras ir Seimas. Tik kada? Palikus jaukius Mažulių namus, širdy jautėsi gerumas ir pasididžiavimas tokiais žmonėmis, kurie niekam neskalambija apie pagalbą svetimiems vaikams, apie rūpesčius, kuriuos teko patirti juos auginant, o su šypsena kalba lyg nieko ypatingo neatliko. Kaip būtų gerai, kad kuo daugiau atsirastų tokių puikių šeimų. Stiprybės Jums visiems.

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų liepos 20 d. laikraščio „Širvis“  29-ame numeryje. Alionyse Mažulių pavardė yra gana populiari, tad kai paklausi, kur gyvena Mažuliai, vis perklausia: „Gal tie, kurie augino svetimus vaikus?“ Ieškojome...