Naujausios žinios

Mes norim šventę švęst!

Nomedos Drazdienės piešinys

Straipsnis buvo išspausdintas  liepos 27 d. laikraščio „Širvis“ 31-ame šių metų numeryje.

Geras visgi dalykas tos šventės, pasakysiu aš jums, mielieji. Supranti tuomet žmogus, kad esi sutvertas ne tik begaliniams darbams, kad turi teisę ir papramogauti. Ir nereikia tų amžinų verkšlenimų ir dejonių, kad viskas per šventes brangu ir neįperkama. Jei jau esate tokie „skrudžai“, kad neįstengiate per šventę paišlaidauti, tai ten jums ir ne vieta. Nusipirkite prekybos centre pigiausių traškučių ir žiaumokite sau spoksodami į televizorių, o šventėn eis žmonės, kurie viską pirks nežiūrėdami į kainas ir linksminsis iš širdies. Tik taip ir ne kitaip mūsų miestelyje turi būti švenčiama šventė, mielieji.

Ak, kokia puiki buvo mūsų miestelio šventė, vis dar negaliu pamiršti. Tiesa, Pranei nelabai pasisekė. Turi mat jinai tokį įprotį kuo anksčiausiai nueiti ir prekystalius apžiūrėti, vis galvoja, kad kas pirmesnis, tas geresnis. Sportine apranga pasidabinusi iškart po rytinės mankštos ir išskubėjo. Grįžo labai greitai ir visa ašaromis paplūdusi. Mat, nuo pat ryto ir valdovė su visa svita prekybininkų valdas vizitavo. Ir ji pati, ir josios rūmų damos išsipusčiusios, išsidabinusios, makiažus pasidariusios. Pranė savo pablukusiu treningu ten kaip balta varna pasijuto ir, nė nepasidairiusi po prekystalius, puolė namo skubėti. Nuo patirto konfūzo vargšelė taip visą dieną ir neatsigavo, daugiau šventėn ir nebeėjo, teko man vienam keliauti. O ašai buvau pasiruošęs, keletą savaičių taupiau, rūgštynėmis maitinausi, kad kruopų pirkti nereikėtų, todėl skardinę alaus galėjau nusipirkti. Dėkui Dievui, Naisių tradicijos mietelio dar nepasiekė ir alučio per šventę pakako. Apie jo kainą kalbėti nenoriu, kad šventinė nuotaika neišgaruotų. Žinia, buvo ir tokių, kurie ėjo „Maximon“, pirkosi ten alutį po pusę euro už skardinukę ir gurkšnojo atsinešę. Bet jau ašai taip nedarau: šventė yra šventė, alų reikia joje pirkti, nesvarbu, kad vietoj pusės du su puse euro teko atiduoti. Užtat koksai skanus tasai alutis buvo! Ir užteko ilgam, tokį brangų gėrimą negi vienu mauku užsivertęs išsriuobsi. Turėjo visai dienai užtekti, daugiau euriukų kišenėj nebebuvo, tik tiek nuo kruopų sutaupiau. Pasakysiu jums kaip paslaptį – tai ašai valdovei patyliukais patariau, kad pigaus alučio neleistų pardavinėti, taip miestelėnai blaivesni liks. Ir buvau teisus, kaip visada, beje.

Tėveliai ir seneliai dar dejavo, kad buvo labai brangios pramogos vaikams. Čia, mielieji, irgi svarbiausia prioritetus teisingai paskirstyti: tėveliui ar seneliui viena skardine alučio mažiau, vaikučiui – papildomos dešimt minučių ant batuto pašokinėti ir apmokėtos. Reikia rinktis – negalima visiems visko turėti.

Kas dar gražaus šventėje buvo? Gražiausia, žinoma, valdovė skaidriausioji. Jau tokia graži jinai buvo ir tiek kartų parėdus keitė, kad ir suskaičiuoti sunku. O kad jos grožio ir gerumo valdiniai nepamirštų, nuolatos priminė samdytasis šventės tvarkdarys ir vedėjas, pildamas pagyras nelyg iš rašto. Nors aišku, kad iš rašto, juk ką jisai apie miestelį galėjo žinoti, viskas jam iš anksto surašyta ir paduota buvo, ne kitaip. O už pinigus galima viską sakyti ir atsakomybės nejausti, argi ne taip?

Tai va, tikrai graži toji šventė buvo, tik kažkokios personos, per koncertą man už nugaros sėdėjusios, nuotaiką gadino. Bambėjo josios, tos personos, kad šitiek žvaigždžių prikviesta, jau nežinia kiek miestelio biudžeto teks joms atiduoti – maža nepasirodys. O kai jų kaimas ėjo prašyti duobėtą keliuką pataisyti ir palyginti, tai išgirdo, kad nėra lėšų. Tik iš pagarbos atvykusioms žvaigždėms ir, žinoma, valdovei, nepuoliau čia pat su tomis personomis žodžiais ir veiksmais aiškintis. Verčiau paaiškinsiu viską dabar. (Ne)gerbiamosios personos, ar jums neatrodo, kad jūs, kaip liaudis mėgsta byloti, dievo palaimą su kiaušiniene maišote? Ką bendro turi šventė ir jūsų duobėti keleliai? Ką bendro turi miestelis ir kaimas? Teisingai vienas asmuo bylojo andai, kad valdovę sostan pasodino ne kaimas, o miestelis. Ir vėl pasodins, jei viskas pasiseks, tai ir rūpinasi jinai miesteliu ir jo grožiu. O šventėn kiekvienas ir iš kaimo galėjo atvažiuoti, visi laukiami buvo. Bet duobėtų kelių prieš šventes lipdyti nereikia – nesilipdo jie niekaip. Dar taip nebuvo, kad dėl duobėto keliuko miestelio šventė neįvyktų. Nebuvo ir nebus. Tą sakau dabar ir pakartosiu po savaitės. Atia, mielieji.

Jūsų Varpininkas – švenčių žinovas, mylėtojas ir organizatorius

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*