Naujausios žinios

Miestiečiai ūkininkai

Straipsnis buvo išspausdintas  lapkričio 7 d. laikraščio „Širvis“  43-ame šių metų numeryje.

Keistai skamba – miestiečiai ūkininkai, tačiau tai yra realybė. Rasa ir Valentinas gimę, augę Kaune. O mokyklines atostogas Rasa praleisdavo kaime. „Kai po vasaros atostogų, sugrįžus į klasę, mokytoja klausdavo kas kur atostogavo, jie pasakodavo apie keliones, stovyklas. O aš visada sakydavau, kad atostogavau kaime pas močiutę,“ – prisimena Rasa Manionienė. O pas močiutę reikėdavo dirbti kaimo darbus pagal jėgas. Kol mažesnė buvo, dažniausiai ravėdavo darželį ir daržus, vėliau tekdavo padėti ir vežant šieną. Kaime darbų visada netrūkdavo, tad vaikiškos miestiečių pagalbininkų rankutės visada buvo laukiamos. „O darbuotis pas močiute man patiko,“ – toliau pasakoja Rasa.

Valentinas savo „ūkininkavimo“ biografiją pradėjo Vilijampolėje. Prie namų buvo pasodybinis 12 arų sklypelis. Čia buvo sodinamos, laistomos, ravimos daržovės, o rudeniui atėjus, nuimamas derlius. Valentinui įdomu buvo stebėti, kaip iš mažos sėklytės užauga didžiulis moliūgas ar gražuolė morka.

Rasa gyveno netoli nuo Valentino namų ar atvirkščiai Valentinas netoli nuo Rasos, tad nieko nestebino, kai netoli gyvenantys kaimynai susipažino ir pradėjo draugauti. O vestuves atšoko močiutės Narvydiškių dvare. Abu darbštuoliai, mylintys žemę apsisprendė persikelti iš laikinosios sostinės į Musninkų seniūniją. Čia gyvena Rasos močiutė, čia puikiausiai tvarkosi Rasos mama su tėčiu. Šiemet jų (Stanislovos ir Stasio Stravinskų) sodyba išrinkta Musninkų seniūnijoje kaip gražiausiai tvarkoma sodyba. Nuo mamos neatsilieka ir kita duktė Vilma, gyvenanti netoliese, Daubariškių kaime. Pas Vilmą Petkevičienę galima ne tik pasigrožėti gausiai žydinčiomis gėlėmis, bet ir jų įsigyti.

Naujakuriai Manioniai įsigijo keletą hektarų žemės ir su entuziazmu ėmėsi žemdirbystės. Tam reikėjo įsigyti žemės ūkio technikos. Valentinas, pasirodo, visų galų meistras. Naudotą techniką atnaujino, suremontavo ir prasidėjo kauniečių gyvenimas kaime. Derliai buvo neblogi. Gerai derėjo bulvės, kopūstai, morkos. Tačiau kuo toliau, tuo labiau pradėjo mažėti paklausa. Pirkėjai, atėję į prekybos centrus dėl miltų ar cukraus, nusiperka ir kopūsto galvutę ar maišelį bulvių. Kam eiti į turgų. Prekybos centrai sudaro sutartis dėl žemės ūkio produkcijos tiekimo su stambiais ūkiais, o smulkūs tampa nebereikalingi. Vienerius metus Manioniai vieno hektaro plote augino pomidorus. Nepatikėjau. Kiek reikėjo daigų, o kiek ramsčių, norint pritvirtinti aukštaūges daržoves. Pasirodo, kai nori, viskas įmanoma. Buvo ir pasodinta, ir parišta, ir nuimtas puikus derlius. Tačiau įnoringi pirkėjai, ant pomidoro vos pastebėję dėmelę nuo lietus, jį išbrokuodavo. Susidarė nemažos neišvaizdžių, nors ir skanių, nepanaudotų pomidorų krūvos.

Šiais metais Rasa su Valentinu apsodino pusantro hektaro braškėmis. Va čia tai išgirdau tokių naujovių apie braškių auginimą, kokių net nemaniau esant. Pasirodo, braškių daigus jau žiemą reikia užsakyti Olandijoje. Daigai užšaldyti atkeliauja sodinimo laiku. Čia jau įdirbtoje žemėje pavasarį traktoriumi daigeliai sodinami eilėmis. Derlių galima skinti jau pirmais sodinimo metais po aštuonių savaičių. Darbo daug. Tarpueiliai frezuojami, po braškių šakutėmis pučiant klojami kapoti šiaudai: uogos švarios ir, supuvus šiaudams, pasitręšia žemė. Po trijų metų vėl viskas iš naujo. Vėl tenka pirkti naujus daigus. O pirkti tenka tūkstančiais, nes į vieną hektarą susodinama iki 40 tūkstančių daigų. Dauginti braškes savomis ataugomis nerekomenduojama, jos išsigimsta. Iš kur tokia patirtis, tokia informacija? „Internetas visagalis,“ – šypsosi Valentinas. O dar ir geri santykiai su lenkų braškių augintojais. Jei ko reikia, galima jiems drąsiai skambinti ir klausti. Lenkai geranoriškai smulkiai viską išaiškina, pataria. „Tenka dažnokai lankytis Lenkijoje. Vykstame toli už Varšuvos. Ten smulkiems ūkininkams nėra problemos su realizacija. Net pavydas ima, kaip tvarkosi lenkai su standarto neatitinkančiomis daržovėmis. Superkamos visos daržovės. Kaina atitinka rūšį. Morkos plaunamos ir supjaustomos riekutėmis, braškės sušaldomos. Lenkų šeimininkėms nereikia parduotuvėje įsigytų morkų skusti ar smulkinti. Jos jau paruoštos. Sušaldytų braškių kiek reikia – pasisvėrei ir valgyk į sveikatą, nereikia šaldiklių užkrauti uogomis. O ir darbo vietų atsiranda. Reikia daržoves ar uogas plauti, smulkinti, nuo uogų nuskinti lapelius, sudėlioti į dėžutes. Pas mus viso to nėra. O labai gaila. Mūsų žmonės darbštūs. Važiuojant kaimo keliais, matosi gražios sodybos užkaltais langais. O jei būtų kaimo produkcijai paklausa, jei būtų kam ją realizuoti, atsirastų ir kas jas augintų. Atsigautų mūsų gyvenvietės, grįžtų ir jaunimas. Ne visi džiaugiasi gyvenimu užsienyje ar mieste, tačiau ten yra darbo,“ – dėsto mintis Valentinas. Štai vienturtis sūnus Gytis šiuo metu išvykęs dirbti į Norvegiją. Jo specialybė nesusijusi su tėvų pomėgiu – baigęs Kauno kolegiją ir įsigijęs viešojo maitinimo technologo specialybę, atitarnavęs kariuomenėje, nerado tinkamo darbo ir tinkamo atlyginimo.

Rasai Manionienei gera gyventi Širvintų krašte. Čia prabėgo jos mokyklinės atostogos, čia dabar gyvena ne tik močiutė, bet ir tėvai. Čia pat sesuo ir brolis su šeimomis. Visa Stravinskų giminė sugyvena draugiškai, visos šventės švenčiamos drauge. Štai ir dabar laukiama visų atvykstant, nes pataikiau į Valentino gimtadienį. O jei žmonai gera, tai vyrui belieka tik pritarti.

Graži Manionių sodyba, gražūs, darnūs santykiai, todėl belieka su gimtadieniu pasveikinti Valentiną, palinkėti energijos dirbant sunkų, tačiau reikalingą darbą.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*