Naujausios žinios

Mobingas – gajus, bet akylai slepiamas

Asociatyvi nuotrauka. Šaltinis: www.mobingas.lt

Sąvoka „mobingas“ Lietuvoje nėra plačiai paplitusi, o ir mokslinių tyrimų ar straipsnių negausu. Dažnas, žinoma, ir jaunimas, paklaustas ar darbe yra patyręs mobingą, klausia – „o kas tai yra?“

Lietuviškai mobingą galima pavadinti psichologiniu smurtu darbe. Šis reiškinys anksčiau buvo stebimas gyvūnų pasaulyje. Profesorius H. Leymannas šią sąvoką pirmasis pritaikė žmonių santykiams darbo vietoje. Mokslininkas mobingą apibūdina kaip psichologinį terorą, kurio metu vyksta sistemingai pasikartojantis priešiškas ir neetiškas darbuotojo ar kelių darbuotojų elgesys, nukreiptas prieš kitą darbuotoją. Dažniausiai mobingas fiksuojamas prieš vieną žmogų, rečiau – prieš kelis. Šis veiksnys apibūdinamas kaip darbuotojo darbo menkinimas kitų kolegų ar klientų akivaizdoje, spaudimas, persekiojimas, tyčiojimasis, reikalavimas viską derinti ar dalintis darbo rezultatais su kolega ir kiti psichologiniam terorui prilyginami veiksmai. Mobingu įvardijamas toks asmens puolimas, kuris trunka ne mažiau kaip šešis mėnesius, o užpuolimai – ne retesni kaip kartą per savaitę.

Kam tai daroma?

Tai vyksta tam, kad sumenkintų auką, ją palaužtų psichologiškai ir priverstų savo noru išeiti iš darbo. Todėl siekiama sugriauti žmogaus pasitikėjimą savimi bei savo kompetentingumu. Mobingą inicijuojantis žmogus dažniausiai užima vadovaujančias pareigas ir gali turėti tam įvairių priežasčių. Įprastai psichologinis smurtas darbe vykdomas prieš kuo nors už kitus pranašesnį, etikos normų paisantį ir nemėgstantį konfliktų darbuotoją. Iniciatorius dažnu atveju pasižymi menka socialine kompetencija, motyvuotas į tokį elgesį, kuris naudingas tik jam pačiam. Jis nesugeba sąžiningai konkuruoti, neturi pakankamai kompetencijų įsitvirtinti bei siekti karjeros savo darbovietėje. Priežastimi gali būti ir noras „įkišti“ į darbovietę savo giminaitį ar bendramintį draugą arba pavojus, kad darbštesnis, aktyvesnis, kompetentingesnis, bet užimantis žemesnes pareigas, kolega gali jį „išstumti“ ir užimti jo vietą.

Priežasčių gali būti įvairių, bet galutinis rezultatas – sudėtingos pasekmės tiek įstaigai, tiek žmogui, kuriam teko išgyventi mobingą.

Jolitos Vveinhardt teigimu, mobingo veiksmai, pavyzdžiui, žeidžiantys žvilgsniai, nebendravimas, ignoravimas, sunkiai kvalifikuotini kaip įstatymo ar darbo drausmės pažeidimas. Todėl tokių aplinkybių auka priverčiama pati save kaltinti. O smurtautojas pasiekia savo tikslą ir lieka nenubaustas.

Darbuotojos Onos istorija

Ona (redakcijai tikras vardas žinomas, bet pakeistas pačios pasakotojos prašymu) pasakojo, kad tik po kelių metų ji pajautė, kad atsigavo nuo išgyvenimo, kurį teko patirti savo darbo vietoje. Į aukštesnes pareigas naujai dirbti atėjusi kolegė pradėjo ją užgaulioti, menkinti jos darbą, sekioti iš paskos koridoriuose bei kalbėti, kad ji nieko nedirba. Inicijuodavo susirinkimus su vadovais, juose vykdė tiesiog tardymą, kvotė kaip nusikaltėlę.

Ona prisimena, kad tuomet jau buvo skaičiusi apie tokį reiškinį darbe – kaip mobingas. Ji manė, kad pačiai pavyks su tuo susidoroti. Deja, mobingas tęsėsi kelis mėnesius ir Ona pradėjo jausti fizinius negalavimus. Darbe ją dažnai pykindavo, pradėdavo nepakenčiamai skaudėti galvą, nugarą, o naktimis kankindavo nemiga. Fizinių negalavimų gydymas buvo keičiamas, bet nė vieni vaistai skausmų nemalšino. Tuomet šeimos gydytoja patarė ieškoti pagalbos pas psichologą. Teko imti nedarbingumo pažymėjimą ir gydytis vaistais, bet net ligos metu jai teko patirti persekiojimą ir įrodyti komisijai, kad ji nesimuliuoja.

Ona pasakoja, kad tada išgyveno tikrą siaubą, jos pasitikėjimas savimi smuko, rodės, kad išeities nėra ir taip tęsėsi pusę metų, kol vadovas, nesulaukęs, kada ji parašys prašymą išeiti savo noru, ją atleido iš darbo. Ona buvo tikra, kad atleidimas buvo neteisėtas ir kreipėsi į teismą, kurį laimėjo, bet pateikusi įrodymus, kad prieš ją buvo vykdomas mobingas, į darbą pačios Onos prašymu nebuvo grąžinta. Be to, Teismas priteisė jai visas priklausančias kompensacijas. Ji teigia, kad patirto didžiulio streso, savivertės menkinimo padariniai nedingo iškart palikus darbo vietą. Reikėjo kelių metų, kad nebeskaudėtų.

O kaip kolegos ir vadovas?

Mobingo procese dalyvauja visas kolektyvas, net ir tada, kai aktyvus yra vienas mobingo iniciatorius – moberis.

Mobingo iniciatorius viešumoje dažnai pateikia save kaip draugišką, rūpestingą bei geranorišką žmogų, dažnai linksmą ir šiaip „šaunuolį“. Todėl kolegos arba pritaria mobingui ir veikia išvien, arba lieka nuošalyje džiaugdamiesi, kad su jais tai nevykdoma. Tuo tarpu moberis savo auką stengiasi išvesti iš pusiausvyros, išryškinti jos neigiamas savybes, įrodinėja, kad šis yra blogas darbuotojas, taip išlošia kolegų pasitikėjimą bei darbdavio pritarimą ir palaikymą. O asmuo, pranešęs apie vykdomą mobingą prieš kitą kolegą, sulaukia skundiko etiketės, aplinkinių keršto ir netrukus taps persona non grata arba kita mobingo auka.

Vadovas, jei jis pats nėra moberis, dažnu atveju žino apie esančią problemą kolektyve, bet nieko nesiima, manydamas, kad problema savaime išsispręs. O darbuotojai, stebėdami tokį reiškinį ir vadovo neveikimą, nusprendžia, kad karjeros siekti padės ne kompetencija, o sugebėjimas įtikti vadovui. Kai kuriuose straipsniuose apie mobingą užsimenama, kad mokantys prisitaikyti prie bet kokių sąlygų pataikūnai ir neturintys savo tvirtos nuomonės žmonės rečiau patiria psichologinį smurtą darbe.

Be to, vis dar neretai darbuotojų tarpe pasitaiko giminystės, draugystės ryšiai ar net intymių santykių, todėl jei moberis palaiko tokius santykius su vadovu, dažnu atveju auka pagalbos nesulaukia, o situacija pablogėja, nes jis pristatomas kaip skundikas, silpnas ir nepatikimas asmuo.

Nors dalis kolektyvo prisiima stebėtojų rolę, nereiškia, kad jie jaučiasi puikiai. Jie taip pat išgyvena įtampą, stresą, o kolektyvo susiskaldymas mažina susikaupimą bei darbo našumą. Stresą patiria ir pats vadovas laukdamas, kada viskas baigsis arba bandydamas išspręsti situaciją kiek įmanoma teisingiau.

Daugelių pašnekovų pasakojamos istorijos baigdavosi išėjimu iš darbo savo noru, o mobingo iniciatorius likdavo nenubaustas. Problema su darbuotoju kartu iš įstaigos neišeina, nukenčia darbo našumas dėl darbuotojų kaitos, o ypač kenčia įstaigos reputacija.

Vadovo Jono istorija

Jonas (redakcijai tikras vardas žinomas, bet pakeistas paties pasakotojos prašymu) nemažo kolektyvo vadovas. Jis pasakojo, pirmiausia pajutęs, kad kažkas tarp darbuotojų negerai. Keisti šnairavimai vienas į kitą, pašaipios mimikos, kiti kūno kalbos ženklai jam pradėjo kelt nerimą, kad kolektyve vyksta kažkas negero. Kiek pastebėjęs ir įtaręs vieną asmenį, pabandė su juo pasikalbėti, pokalbis baigėsi kivirču ir darbuotojo ašaromis. Po pokalbio darbuotojas kiek aprimo, bet tai truko trumpai ir jau ryškiau buvo matyti, kad šis buria gerbėjų „komandą“, kuri vis aktyviau reiškė nepasitenkinimą ne tik pasirinktoms mobingo aukoms bet ir pačiam vadovui. Kolektyvas palaipsniui skilo, reikėjo kažko imtis nedelsiant, kad netektų patirt staigios darbuotojų kaitos.

Jonas dar kartą bandė kalbėtis tiek su moberiu, tiek su kolektyvu, bet patiems išsiaiškinti problemos nepavyko. Jis nusprendė pirkti paslaugas iš dviejų mentorių. Šie visiems darbuotojams vedė supervizijas, kurios truko kelis mėnesius. Per tą laiką mobingą patiriantys asmenys psichologiškai buvo stiprinami, suskaldytas kolektyvas vienijamas bendram tikslui siekti, mokėsi išsakyti savo nuomonę be riksmų ar įžeidinėjimų bei prisiminė apie toleranciją vienas kitam.

Susitikimai buvo labai vertingi, tik visgi išvengti darbuotojų kaitos nepavyko. Iš darbo savo noru išėjo ne mobingo aukos, o pats moberis. Kolektyvui dar ne vieną mėnesį teko mokytis dirbti nerezgant jokių intrigų, laikantis etikos normų. Jono teigimu, jau po pusmečio jis galėjo lengviau atsidusti, nes tiek laiko prireikė, kad įtampa darbe nuslūgtų.

Ką daryti patiriančiam mobingą?

Pokalbiuose su žmonėmis supratau, kad mobingas Lietuvoje tiesiog klesti ir nesvarbu, kokiame sektoriuje – valstybiniame ar privačiame – žmogus dirba. Apie jį kalbama retai. Užsiminus, kad dėl atmosferos darbe jūs blogai jaučiatės, dažniausiai išgirsite, kad visose darbovietėse tas pats, visi viršininkai vienodi arba kažkas gal su pačiu negerai. Supratimo ir paramos galite nesitikėti. Taip yra dėl dviejų priežasčių. Pirma, turime per mažai žinių apie psichologinį smurtą darbe ir jo padarinius.

Štai Prancūzijoje mobingo iniciatoriai baudžiami laisvės atėmimu iki vienerių metų, o Amerikoje pakanka dviejų darbuotojų liudijimų, kad moberis psichologiškai smurtauja prieš savo kolegą, be jokių tyrimų ar apmąstymų smurtautojas atleidžiamas iš darbo. Voketijoje Baden-Viurtenbergo teismas už patirtą psichologinį skausmą iš žymios įmonės priteisė 25 tūkst. eurų kompensaciją vadybininkui, patyrusiam vieno vadovų psichologinį terorą. Lietuvoje toks teismo sprendimas vis dar sunkiai įsivaizduojamas.

Pabaiga kitame numeryje

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*