Pasidalink per Facebook!

Dabartinė pedagoginė sistema pergyvena krizę. Ne tik finansinę, bet – svarbiausia – metodologinę. XXI – informacijos amžiuje – paveldėta tradicinė mokymo struktūra ir funkcijos jau neatitinka moderniosios visuomenės ir asmenybės gerovės lūkesčių.

Kam mes ugdome jaunąją kartą – dabarčiai ar ateičiai? Dabarčiai jau pavėlavome – mokiniai anksčiausiai po metų (abiturientai) įsilies į visuomenės gyvenimą. Kiti vėliau – po kelių metų. Visuomenės kultūra ir civilizacija bus pažengusi į priekį ir jai dabarties problemos atrodys blankios. Dabartiniai pirmokėliai – didelė tikimybė, kad sulauks XXII amžiaus. Kaip jie įvertins dabartinę mokyklą, savo draugus ir mokytojus?

Žmogus senovėje sugalvojo išorinį, ne tėvų, ugdymo būdą ir sukūrė instituciją – mokyklą. Pirmoji ugdymo sistema atsirado kartu su religija, nes žyniai ir kunigai norėjo suburti bendruomenę ir joje išlaikyti savo įtaką. Krikščionybė suformavo tokią mokymo struktūrą, kuri iš esmės veikia iki dabar. Tai yra tridalė sistema: visažinis mokytojas, mažažinis mokinys ir žinios, kurias būtina perduoti mokiniui. Mokinys yra atskirtas nuo savo šeimos ir natūralios aplinkos. Gatvė (kiemas) įdomios papildomas, mokykloms labai nepageidaujamos informacijos šaltinis, nes jis teikia alternatyvias nuostatas ir pažiūras, kelia nevadovėlinius klausimus.

Kitokį modelį siūlė Antikos filosofai (Filosofijos istorijos chrestomatija. Antika. V.: 1977). Jo esmė – pažinimas su konsultantu – filosofu, realiai daugiažyniu. Tokiais pažinimo vadovais buvo filosofijos klasikai Platonas, Aristotelis, Pitagoras ir lankstaus mąstymo meistrai sofistai. Pažinimas vyko gyvai – vaikščiojant gamtoje, laisvai diskutuojant, nevengiant aplinkos vertinimo – teigiamo ar neigiamo. Deja, toks dinaminis mokymo modelis buvo užmirštas ar sąmoningai atmestas.

Viduramžiais įsitvirtino didaktinė krikščioniško ugdymo sistema. Geriausiai ją išreiškė čekų vyskupas J. Komenskis savo knygoje „Didžioji didaktika“. Didaktikos esmė – mokytojas aktyvus, beveik diktatorius, mokinys pasyvus, beveik paklusnus vergas. Edukacinis procesas vyksta uždaroje erdvėje – mokyklos klasėje. Apšvietos ideologai (J. Račkauskas Švietimo reforma Lenkijoje ir Lietuvoje XVIII a. V.: 1994) tokios struktūros nepakeitė, tik išplėtė edukacinę sistemą – liberalizavo priėmimą į mokyklą visiems norintiems, nepaisant kilmės, lyties ir turto. Šveicarų pedagogas J. H. Pestalocis didaktiką papildė aktyviu auklėjimo aspektu, išplečiant mokytojo teises ir pareigas.

Tokia edukacinė sistema buvo tinkama iki XX a. vidurio – iki kibernetikos atsiradimo ir kompiuterių tinklo išsivystymo. Smalsesnieji mokiniai domėjosi realybe dar prieš dėstant mokymo programą. Tai sukeldavo daugybę problemų ir nepatogumų tradiciniams mokytojams. Infotronikos staigus šuolis XXI a., internetas su daugybe savo atšakų, mobilieji telefonai ir kt. edukacinį procesą sukrėtė ir privertė galvoti apie kokybinę pertvarką. Mokytojas jau ne visažinis, gabus mokinys atskirais klausimais žiniasklaidos dėka gali būti geriau informuotas už savo mokytoją. Informacijos perteklius ir stoka pakeitė edukacinį procesą ir privertė pažvelgti informacinės metodologijos aspektu. 2020 metais užpuolusi pandemija privertė panaudoti nuotolinį dėstymo būdą. Jį labiau giria mokiniai ir labiau peikia papildomą krūvį gavusieji mokytojai. O juk mokomoji televizija Lietuvoje atsirado anksčiau nei prieš 50 metų.

Sąjūdžio laikais labai išpopuliarėjo Tautinės mokyklos samprata. Buvo paruošti mokyklų tipų, ugdymo turinio ir kitų koncepcijų projektai. Juose daugybė naujų ir reikšmingų idėjų, pasiūlymų ir esamos būklės kritikos. Tačiau išliko senoji iš sovietinės paveldėta edukacinė struktūra: „Visas mokymas grindžiamas pedagogine mokytojo ir mokinio sąveika“ (Tautinė mokykla. I. K.: 1989, p.40). Koncepcija sovietinę ideologiją pakeitė lietuvišku patriotizmu, bet modernizuoti, technizuoti ir informatizuoti ugdymo procesą nebuvo siekiama. Todėl M. Lukšienės, L. Tupikienės, P. Beresnevičiaus ir daugelio kitų pastangos panaudotos tik iš dalies. Sąjūdžio iškovota valdžia, o juo labiau ją pakeitusi ekskomunistų (A. M. Brazausko) valdžia – Tautinės mokyklos (kaip ir Kultūros kongreso) koncepciją ignoravo ir edukacinę struktūrą paliko „po senovei“.

Bus daugiau…

Algirdas Kancleris-Drapas
Informacijos vartotojų asociacijos prezidentas

Dabartinė pedagoginė sistema pergyvena krizę. Ne tik finansinę, bet – svarbiausia – metodologinę. XXI – informacijos amžiuje – paveldėta tradicinė mokymo struktūra ir funkcijos jau neatitinka moderniosios visuomenės ir asmenybės...