Naujausios žinios

Mokytoja, kurią visi prisimena

Mokytoja Liucija su broliu. V. Patinskienės nuotrauka

SRTRF logo

Besilankant Vaidžiuliškių ir Motiejūnų kaimuose, besikalbant su ten sutiktais žmonėmis, vis dauguma minėjo, kad pasikalbėčiau su mokytoja Liucija Bruzguliene. „Ji daugiausiai žino“, – sako vienas. „Ji tikrai prisimins“, – tvirtina kitas. „Jums viską papasakos mokytoja Bruzgulienė“, – garantuoja trečias. Netgi Širvintose pasakiusi, jog kalbėjau su mokytoja L. Bruzguliene, nustebau išgirdusi: „Tai mano mokytoja, mokė mane antroje klasėje“. O žinote, gerbiama mokytoja, kas jus prisiminė Širvintose? Jūsų buvusi mokinė, taip pat tapusi mokytoja, Genė Časaitė. Kaip neaplankyti tokios mokytojos, kuri viską žino, viską prisimena, viską gali papasakoti. Kelią pas mokytoją taip pat visi žinojo ir su malonumu nuaiškino kur rasti.

O mokytojos sodyba atokiau nuo kaimo, tačiau įspūdinga. Išpuoselėta kiemo veja, įvairiaspalvės gėlės, o geriausioje vietoje aukštas stiebas su plevėsuojančia trispalve. Namas naujai suremontuotas, išorę puošia dailus balkonas. Visa sodyba kaip ant delno, pamačiau, atrodo, viską iš karto, o šeimininkės nesimato. Einu vidun. Tikėjausi pamatyti moterį, o kambaryje vyras. Kai pasakiau, ko ieškau, atsiliepė ir šeimininkė. Taip susipažinau su mokytoja Liucija Bruzguliene ir jos broliu Vaclovu Baltrėnu. „Kartu vaikystėje buvome ir dabar mudu kartu“, – paaiškino mokytoja.

Liucija gimė Anykščių rajone. Mokėsi ir baigė Klaipėdos pedagoginę mokyklą. „Visos mokyklos, kuriose teko dirbti, buvo gyvenvietėse, prasidedančiose „M“ raide. Štai ir ši – Motiejūnai“, – šypsosi mokytoja. Čia mokytoja Liucija Baltrėnaitė ištekėjo, tapo Bruzguliene ir jau niekur iš čia nesikels. Pradėjus dirbti mokykloje, teko mokyti visus pradinukus, nuo pirmokų iki ketvirtokų, per keturiasdešimt mokinių. „Smagu buvo Motiejūnų kaime, – prisimena ponia Liucija. – Nuo pat ryto ūžesys: traktoriai važiuoja į laukus, į fermas. Mašinos mašinas lenkia, signalizuoja, vaikus įspėja, kad trauktųsi iš kelio. Prie parduotuvės žmonių pulkelis kalbasi, juokauja, vietines naujienas aptarinėja. Prie pieno supirkimo punkto vėl judėjimas. O dabar nyku. Parduotuvės nebeliko, nėra gyventojų, nėra ir galvijų, nebereikia pieno supirkimo punkto. Kai kada užvažiuoja autoparduotuvė“.

Mokytoja įpratusi prie vaikų klegesio, ramybė jos nedžiugina. O štai broliui Vaclovui, ilgą laiką gyvenusiam Kaune, ramybė patinka. „Ne vieni mes čia esame. Aplanko antelės, šernai, stirnos, lapės. Įvairių atsitikimų pasitaiko su miško žvėreliais, atklystančiais į nuošalų kiemą. Štai kartą į kiemą pateko lapiukas nelaimėlis: galvą įkišo į kažkokį indą ir negalėjo jos ištraukti. Pradžioje bijojo, nesidavė gelbėjamas. Tačiau kas vargšui beliko. Įsiklausęs į ramų žmogaus balsą, jokios agresijos nekeliančių judesių, pasidavė žvėrelis žmogaus valiai. Paėmęs lapiuką, galvą iškračiau iš indo ir paleidau. O tas, pabėgėjęs stabtelėjo, atsisuko, tarytum padėkojo ir nubėgo savo keliais. O šiaip ramu, tylu, – sako Vaclovas. – Kai čia klegėjo, ūžė, manęs kaime nebuvo. Dirbau Kaune, Projektavimo institute, dideliame kolektyve, dideliame mieste. Ten dieną naktį virė gyvenimas. O dabar man čia patinka gamta, ramybė. Štai mano sesutė prisimena kitą gyvenimą šiose vietose“.

Taip, daug metų prabėgo mokytojaujant Motiejūnų mokykloje. Pirmieji mokiniai jau senjorai. Štai Vaidžiuliškio vienintelis gyventojas Kazimieras Makačinas – Bruzgulienės mokinys, netoli gyvenantis Juozas Rabazauskas taip pat Bruzgulienės mokinys, širvintiškė G. Časaitė irgi. Mena buvę mokytojos mokiniai, kaip būreliais traukdavo į mokyklą, kaip dūkdavo per pertraukas, kaip ruošdavosi šventiniams renginiams. „O dabar per kaimą suskaičiavau gal tik 12–13 gyventojų, jau seniai uždaryta mokykla. Nėra jaunų šeimų, nėra ir mokinių. Tik prisiminimai“, – atsiduso mokytoja.

Tokia realybė. Tuštėja kaimai kaip Jono Avyžiaus romane „Sodybų tuštėjimo metas“.

Nuotraukos autorės

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*