Naujausios žinios

Motiejūnų kaimas mena

SRTRF logo

Su santūria Kazimiero Makačino šypsena išlydėta iš Vaidžiuliškių keliauju toliau. Visai netoli pavažiavus, šalia kelio namas, o kieme besama žmonių. Retas vaizdas, kaip nesustoti. Pasirodo, atsidūriau Motiejūnų kaime. Taip, Motiejūnų kaimas, Stanislovos Bagdonienės kiemas. Pati Stanislova besanti namie, tačiau jai sunkoka išeiti į kiemą, tad apie gyvenimą kaime kalbėjausi su jaunu, čia augusiu ir gyvenančiu S. Bagdonienės vaikaičiu Kęstučiu Bagdonu. Kažkada ūžė šie namai, o dabar Laima įsikūrė Zibaluose, Česlovas su Genovaite tapo kauniečiais, Giedrė – Puorių gyventoja, tik Kęstutis šalia močiutės. „Čia arti niekas negyvena. Štai Bražiūnienės, Matelių, Bruzgulių namai tušti, kitų artimų kaimynų namuose gyvena po vieną du žmones. Draugų čia neturiu – visi išvykę. Apie kaimą nelabai ką žinau, va mokytoja Liucija Bruzgulienė tai žinos“, – paaiškino jaunas Motiejūnų gyventojas. Atsisveikinau su Kęstučiu, sutarusi, jog apie savo gimtinę pasidomės, išsiklausinėjęs močiutės.
Kiek pavažiavus, kitoje gatvės pusėje graži sodyba. Graži, tačiau vis dar dailinama, sienos šiltinamos, o, kai pakviesta užėjau į vidų, ir čia pertvarka: namas įrengiamas pagal šiuolaikiškus reikalavimus. Namie ne tik šeimininkai Birutė ir Juozas Rabazauskai, susipažinau su dukra Vilma ir žvitriu Rabazauskų vaikaičiu Karoliu. Karolis iš Ukmergės atostogauja pas senelius, čia jam labai patinka. Senelio džiaugsmui Karolis domisi žemės ūkiu. „Dabar vaikai daugiau laiko skiria kompiuteriams, o Karolį traukia kaimas. Mes abu kalbamės, tariamės ką ir kur auginti. Gal užaugs užvadėlis?“ – tikisi senelis
O Juozui vaikystėje nebuvo pasirinkimo. Kaime augęs, kaimo darbai privalomi. Net nekilo klausimas, ar gali būti kitaip. Juozo namai, traukiantis kareiviams, buvo sudeginti. Teko ieškotis kitur gyvenamosios vietos. Apsistojo Progulbickyčių samdinių name, pačios seserys buvo pabėgusios į Ameriką. Nuo tada šios vietos tapo savomis.
Pirmą klasę pradėjo lankyti Motiejūnuose. Mokykla buvo ištremtųjų į Sibirą Stanislovo Bruzgulio šeimos namuose. Tai suaugusių žmonių tragedija, o vaikams mokykla ir tiek. Susirinkdavo apie trisdešimt mokinių. S. Bruzgulio namai dideli, todėl viename namo gale įrengta mokykla, o kitame gale gyveno mokytoja. Tad su draugais Jankūnu, tuo pačiu Kazimieru Makačinu ir dar keliais didesniais vaikais priekyje, mažiukai, kiek atsilikę, sekdami iš paskos, traukdavo į mokyklą. Kartu mokėsi ir Jakubonių kaimo vaikai. Pirmoji mokytoja buvo Binkienė, vėliau Juozą mokino mokytoja L. Bruzgulienė.
Sunki buvo pokario laikų vaikystė. Tėvukas, mama ir teta – lauko darbininkai. Uždarbis už metus – du trys maišai grūdų. O kokie grūdai? Pelai. Darbo valandos buvo užrašomos knygelėje, o metų pabaigoje skaičiuojami darbadieniai. Pagal juos ir išduodavo metinį atlyginimą. Per mėnesį suaugusieji užsidirbdavo dešimt dvidešimt rublių. Tam, kad prisidėtų prie šeimos pajamų, ėjo ir Juozukas statyti pėdus. Nors penkis ar aštuonis rublius uždirbdavo, tačiau jautėsi labai svarbus ir didelis.
Prisimena Juozas, kaip naktimis apsilankydavo partizanai. Mama kuo turėdama juos pamaitindavo, išgėrimų partizanai savo atsinešdavo. Ilgai neviešėdavo, nenorėjo užtraukti bėdos jiems padedančiai šeimai. Dienomis drąsiai užeidavo stribai. Jie klausinėdavo, ar nesilanko naktimis kovotojai, kaip jie sakydavo, „ar nesilanko banditai?“ Šeimos nariai neišsiduodavo padedantys partizanams. Ypač stribus domino Juozas, mat vaikas nemeluos. O Juozas sakydavo, kad miegojo ir nieko nežino.
Kuriant kolchozą į Pociūnų tvartą buvo suginti visi kaimiečių arkliai ir Pociūnų tvartas tapo arklide, juos šerdavo bendru šienu. Buvo toks savamokslis, save vadinantis veterinaru, Janušis. Jis pagal sugebėjimus gydydavo gyvulius. O kokie vaistai tada buvo, koks pašaras ir kaip, ir kiek jo tekdavo gyvuliams?
Sunkiai dirbusiam laukininkystėje Juozo tėvui pasitaikė proga tapti pieno vežiotoju. Savo arkliuką pienininkas pats prižiūrėdavo.
„Labai pasikeitė Motiejūnai. Vietoje dabartinės „Maturės“ karo metu stovėjo lėktuvai. Sunku buvo gyventi, sunkiai dirbo tėvai, jų vaikai, tačiau buvo daug žmonių. Klegesys skambėjo kiekviename kieme. Dabar kaime žmogų pavaduoja technika, gyvenimo lygis kyla. Nebereikalingas dalgis, grėblys, nebereikia gubų statyti, kaip teko vaikystėje, o gyventojų nebeliko. Seniai tuščias buvusios mokyklos pastatas, Matelių, Motiejūnų, Bražiūnienės, Poškų namai irgi stovi negyvenami. Dalis buvusių kaimynų iškeliavo anapilin, kiti persikėlė pas vaikus. Mes su Birute jau liksime čia. Nenuobodžiaujame. Aš su mažuoju padėjėju Karoliu dirbu žemę, žmona ne tik tvarkosi namie, ji mūsų bitininkė. Vilmai patinka gyventi kaime. Mėgsta pagauti įdomias gamtos akimirkas. Jos darytas nuotraukas dažnai galima pamatyti per N. Šulijos orų prognozes“, – atviravo Juozas Rabazauskas.
Motiejūnai tuštėja, o Rabazauskų sodybai tas negresia. Namai remontuojami, gėlės žydi, bitutės neša medų, o vaikaitis Karolis sode augina grybų šeimyną. Jau ne kartą šeima vaišinosi Karolio atneštais raudonviršiais ir mano lankymosi dieną, norėdamas įrodyti, kad sode tikrai yra grybų, nubėgęs atnešė vieną, nes „…kitus dar paauginsiu“, – paaiškino grybautojas. „Geras pavyzdys užkrečiamas, gal atgis Motiejūnai“, – pagalvojau atsisveikindama su svetingais, darbščiais Juozu, Birute, Vilma ir Karoliu Rabazauskais.

V. Patinskienės nuotraukos

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*