Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  gegužės 17 d. laikraščio „Širvis“ 20-ame šių metų numeryje.

Girdėdama pasakojimus apie Kernavės muziejaus įkūrėją mokytoją Juozą Šiaučiūną ne kartą sugavau save gal kiek feministiškai pagalvojančią: ar ne per mažai žinoma apie jo žmoną Teodorą Borsukaitę-Šiaučiūnienę? Juk ji buvo ne šiaip gyvenimo pakeleivė, o žmona, vaikų motina, bendražygė, padėjėja ir palaikytoja. Pradėjau domėtis ir apie šią tikrai neeilinę moterį išgirdau daug įdomaus. Už pagalbą rengiant šį pasakojimą esu dėkinga T. Šiaučiūnienės dukrai Emilijai Pajautai-Garbonienei, jos gyvenimo Sibiro tremtyje liudininkei Danutei Petkevičiūtei-Labanauskienei ir Kernavės muziejaus darbuotojai Jadvygai Purvaneckienei.

Teodora Borsukaitė gimė 1906 m. vasario 17 d. Kernavėje. Jos mama Emilija buvo kilusi iš kilmingos Pšitulskių giminės. Tai irgi buvo neeilinė moteris, šviesuolė, verta atskiro pasakojimo, pagimdžiusi 9 vaikus. Likimas šeimai nebuvo gailestingas. Teodora buvo tik pustrečių metukų, kai mirė tėvas. Būdama vienuolikos liko visiška našlaitė, neteko ir mamos. Iš devynių vaikų liko tik Teodora ir jos 14 metų vyresnė sesuo Viktorija, kurios šeimoje mergaitė ir užaugo. 1931 m. Teodora ištekėjo už bendraamžio mokytojo Juozo Šiaučiūno ir tapo tikra jo veiklos bendražyge. Tų dienų liudininkai pasakojo, kad tai buvo tikrai graži ir darni šeima. Žmona padėjo vyrui tvarkyti tiek mokyklos, tiek muziejaus reikalus. 1934 m. šeimai gimė sunūs Juozapas Eugenijus, 1937 m. – dukra Emilija Pajauta. Ketverius metus, nuo 1934 m. iki 1938 metų, Teodora dirbo jos vyro įkurtos Kernavės pašto agentūros vedėja.

Šeimos gyvenimą sugriovė sovietinė okupacija. 1941 m. birželio 14 d. Šiaučiūnai buvo ištremti. Juozas Šiaučiūnas pateko į Rešiotų lagerį Krasnojarsko krašte, o Teodora su vaikais atsidūrė Altajaus krašte, Bijsko srities Bolšaja Rečka kaime. Šiaučiūnai nesitikėjo tokio likimo, todėl iš namų iškeliavo taip kaip stovi, be jokių atsargų ir mantos. Teodora pasiėmė tik skrynelę su dokumentais ir tautinius rūbus. Beje, šie rūbai atlaikė tremties metus ir grįžo su šeimininke į Lietuvą. Deja, išsaugoti iki šių dienų jų nepavyko: anūkė paskolino juos savo draugei, šios mokykloje kilo gaisras ir rūbai sudegė. Dukra Emilija Pajauta saugo tik prie šių rūbų dėvėtus gintaro karolius, kurie nebuvo paskolinti ir išvengė ugnies.

Kaip pasakoja tremtinė D. Labanauskienė, kuri, kaip ir Šiaučiūnų vaikai, Sibire praleido vaikystę, Bolšaja Rečka kaimas buvo „be civilizacijos“. Čia nebuvo nei mokyklos, nei medicinos punkto, nei parduotuvės. Dalis tremtinių buvo sugrūsti į barakus, dalis gyveno žeminėse, kurias patys turėjo išsikasti. Dirbti teko miške. Poromis moterys rankiniu pjūklu pjovė medžius, krentančius į nenuspėjamas puses ir dažnai sužalojančius. Nuleistą medį reikėjo nugenėti, supjaustyti, sukapoti ir sudėti į stirtas. Tik įvykdžius nustatytą normą gaudavai atlygį – kelis šimtus gramų duonos. Teodora negalėjo likti abejinga svetimoms bėdoms. Į porininkes ji pasiėmė silpniausią moterį, su kuria dirbti kitos nenorėjo, todėl jai buvo dar sunkiau. Nepaisant nežmoniško nuovargio, ji vienintelė iš visų moterų vakarais negriūdavo ilsėtis, o surinkdavo visus vaikus ir pasakodavo jiems apie Lietuvą, jos senąją sostinę Kernavę, kunigaikščius, jų žygius ir drąsą. Iki šiol dauguma atsimena jos pasakojimus apie Pajautos slėnį, jos vyro įkurtą muziejų, gražiuosius Kernavės piliakalnius. Be to, turėdama stiprų gražų balsą, ji išmokė vaikus lietuviškų dainų. Jos iniciatyva pirmosios Kūčios tremtyje buvo švenčiamos organizuotai, už bendro, kad ir labai skurdaus, stalo.

Nuo pirmų dienų T. Šiaučiūnienė ugdė vaikų savitvardą, mokė juos tenkintis tuo, kas yra. Negaudama jokių žinių iš vyro, ji nė sekundei neleido sau suabejoti, galvoti apie blogiausia. Save ir vaikus tikino – viskas bus gerai. Kai pradėjo gauti vyro laiškus, tai buvo didelis džiaugsmas ir palengvėjimas. Deja, tai truko neilgai, 1943 m. spalio 17 d. Juozas Šiaučiūnas žuvo. Vėl prasidėjo nerimastingo laukimo dienos, tik po trejų metų šeima sužinojo apie žūtį.

Teodora buvo gabi dailei, gera mezgėja ir siuvėja. Šiandien gal vadintume ją dizainere, nes liudininkai pasakoja, kad ji mokėjo labai gražiai sumodeliuoti rūbą, pritaikyti kiekvienai figūrai. Tai neliko nepastebėta ir Sibire. Taigos viršininkai ją iš miško darbų perkėlė į rajono siuvyklą, kurioje jinai ne tik aprengė daugelį moterų, bet ir ne vieną merginą išmokė siuvėjos amato.

Savo vaikams visada buvo teisinga, rūpinosi jų išsilavinimu, abu jie įstojo į aukštąsias mokyklas. Mokė juos būti dorais ir teisingais, visada pabrėžė, kad tik dvasiniai turtai turi prasmę. Gilus tikėjimas ir viltis sugrįžti į Tėvynę moteriai suteikdavo papildomų jėgų. Daug iškentėjusi moteris niekam nejautė pykčio, gerai sutarė su vietinėmis rusų moterimis, nenešiojo širdyje keršto jausmo.

1956 m. T. Šiaučiūnienė su dukra Emilija Pajauta po 15 tremties metų grįžo į Lietuvą. Nebuvo lengva ir čia, bet Teodorą džiugino vien tai, kad ji gimtinėje. Auksinės rankos padėjo pragyventi, ji siuvo, mezgė, taip ir išsilaikydavo. 1985 m. Teodora pateko į avariją, autobuso ratai sutraiškė jai koją. Ji atlaikė ne vieną operaciją, kentėjo didelius skausmus, bet ir tuomet neprarado optimizmo.

T.Šiaučiūnienė visada domėjosi įvykiais Lietuvoje, Atgimimu, džiaugėsi Nepriklausomybės atkūrimu, savo vyro Tvardo atgaivinimu. Pati išliko kukli, vengė viešumos, šimto metų sukakties proga griežtai atsisakė valdžios ir televizijos dėmesio. Po avarijos nebegalėdama išeiti iš namų, dar daugiau laiko skyrė rankdarbiams. Paskutiniais gyvenimo metais dar nunėrė didelę puošnią staltiesę.

Teodora Šiaučiūnienė mirė 2009 m. liepos 13 d. sulaukusi 103 metų. Kernavė pagrįstai gali didžiuotis tokia krašto dukra, puoselėjusia jos istoriją, mylėjusia šį kraštą ir Lietuvą. Čia ji ir palaidota.

Sunkiomis tremties sąlygomis T. Šiaučiūnienė užaugino puikius vaikus, tikrus savo krašto patriotus. Jiedu tikina, kad stiprybės sėmėsi iš savo mamos. Vyresnysis sūnus Eugenijus jau vaikystėje pasižymėjo sumanumu, išradingumu, mėgo piešti, konstruoti. Augant šios savybės vis labiau ryškėjo, jis daug skaitė, domėjosi fizika, matematika, astronomija. Dar mokykloje sukonstravo tekinimo stakles, jomis pagamino šachmatus. Sukonstravo barometrą, elektrinį garlaivį. Pasigamino pistoletą, kurio bandomasis šūvis paliko ant veido žymę visam gyvenimui. Turėjo meninių polinkių: piešė, rašė eilėraščius, išmoko groti gitara. Studijuodamas susidomėjo fotografija, savo kolekcijoje turi nemažai unikalių Sibiro gamtos vaizdų. 1953 m. labai gerais pažymiais baigė mokyklą, bet kaip tremtinių vaikas negalėjo medalio gauti. Tais pačiais metais įstojo į Tomsko politechnikos institutą. Jį baigė su pagyrimu. Gavęs paskyrimą į Omsko padangų pramonės institutą, dalyvavo ten moksliniuose tyrimuose.

Į Lietuvą E. Šiaučiūnas grįžo tik 1983 m. Čia daug metų dirbo valdymo sistemų automatizavimo srityje. 1999–2001 m. dirbo inžinieriumi VU astrofotometrijos laboratorijoje ir astronomijos observatorijoje. Jo kurti prietaisai plačiai naudojami Lenkijos, Italijos, JAV, Turkijos, Argentinos ir Lietuvos observatorijose.

Atgimimo laikais Eugenijus dalyvavo atstatant kryžius, Sausio 13-osios įvykių dienomis budėjo prie Parlamento, daug aukojo bažnyčių atstatymui, vykdavo į talkas Pelesos lietuviams. Kaip ir mama yra kuklus, daro daug, bet nori būti nematomas, vengia reprezentacinių pasirodymų. Atsisakė vykti į Italiją ir Prancūziją, į savo sukonstruotų prietaisų pristatymus. Kaip ir jo tėvai gyvena ne sau, bet kitiems, ne daugindamas, o dalindamas. Dar studijuodamas iš Omsko į Vilnių siųsdavo pinigų mamai ir seseriai. Grįžęs labai rūpinosi mama, paskutiniais metais su ja ir gyveno. Omske gyvena jo dukra ir anūkė.

Kuklumu pasižymi ir Emilija Šiaučiūnaitė-Garbonienė. Su meile pasakoja apie brolį ir mamą, bet vengia kalbos apie save. Nelengvi buvo jos studijų metai. Baigusi mokyklą įstojo į Bijsko pedagoginio instituto matematikos fakultetą, ten baigė du kursus ir grįžo į Lietuvą. Tęsti studijas čia nebuvo lengva, nes matematinius terminus žinojo tik rusų kalba, teko daugiau mokytis. Mergina nepasidavė, sėkmingai baigė studijas, įgijo matematiko-informatiko specialybę. Kai 1980 m. norėjo įsidarbinti kvalifikacijos kėlimo institute, buvo pareikalauta pristatyti pažymą už ką buvo nuteistas jos tėvas. Tik tada sužinojo pagal kokį straipsnį buvo nuteistas J. Šiaučiūnas. Daug metų Emilija dėstytojavo Vilniaus Gedimino technikos universitete. Dar ir šiandien, nepaisant garbingo amžiaus, dar padirbėja mokykloje. Užaugino tris vaikus, deja, vienos dukters jau neteko. Energinga moteris tebėra šeimos centras, visų patarėja ir užtarėja.

Straipsnis buvo išspausdintas  gegužės 17 d. laikraščio „Širvis“ 20-ame šių metų numeryje. Girdėdama pasakojimus apie Kernavės muziejaus įkūrėją mokytoją Juozą Šiaučiūną ne kartą sugavau save gal kiek feministiškai pagalvojančią: ar...