Pasidalink per Facebook!

Motinos diena ant slenksčio. Vieni siųsime savo mamoms pačius gražiausius žiedus, dėkosime už rūpestį ir besąlygišką meilę, kiti tiesiog uždegsime žvakutę ir padovanosime maldą. Sveikindama Motinos dienos proga mamas, močiutes, kalbinu trijų vaikų mamą Rūtą Boguckienę.

Gimusi Joniškio rajone, tačiau seniai savo namais vadinanti Širvintas, nes čia užaugo, čia baigė vidurinę, čia dabar gyvena. Daug tokių gyventojų pas mus? Kažin. Kalbintus, seniai čia begyvenančius širvintiškius negali vadinti vietiniais, jie vis pabrėždavo, kad čia atvyko tik paskyrimą gavę arba meilės tremtiniai, o Rūta Boguckienė save laiko tikra, vietine širvintiške. Ar gali kitaip būti?

Į mūsų rajoną tėvukai atsivežė vos trejų metukų Rūtelę. Tėtis dirbo kiaulininkystės komplekso pavaldumo skyriuose, tad gyveno šeima netoli Širvintų miesto ir nuo pat pirmos klasės Rūtelei teko mokslus eiti tuometėje Širvintų pirmojoje vidurinėje mokykloje. Ją sėkmingai po dvylikos metų baigė. O kokią specialybę pasirinkti, jaunai absolventei buvo dilema. Traukė medicina. Namuose nuo mažens mėgo tvarkytis ir sukiotis prie mamos virtuvėje. Gal pasukti į kulinarus? Čia lemiamą žodį tarė mama: medicinos mokykla toli nuo namų, o draugė stoja mokytis į Naująją Vilnią kulinarų ir konditerių mokyklą. Anot mamos, dviem mergaitėms drąsiau ir Vilnius arčiau namų. Kaip mama patarė, taip dukra ir padarė, specialybės paslapčių teko mokytis rusų kalba, tačiau mokslai sekėsi ir diplomas rankose.

„Gal ir gerai mama pakreipė mano gyvenimą. Dažnai atvažiuodavau namo. Čia traukė jaunimo susibūrimai, šokiai. Tik mano tėtis buvo griežtas: jei adventas ar gavėnia – sėdėk namie. Nė kiek nesigailiu, mokytis sekėsi, specialybė patiko, o ir dabar džiaugiuosi darbu“, – sako Rūta. Dirbta jau tikrai nemažai. Darbo stažas per trisdešimt metų. Baigė mokyklą ir grįžo į savo rajoną pagal paskyrimą, darbo pradžia – visuomeninio maitinimo įmonėje. Įmonė aprėpė visą rajoną, tai teko dirbti ne tik restorano virtuvėje, bet ir Bagaslaviškio, Medžiukų, Tarybų rūmų (dabar savivaldybės) valgyklose. O Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje net aštuoniolika metų gamino maistą.

Ne vien darbas sudaro gyvenimo prasmę. Gražią šeimą sukūrę ir užauginę dukterį bei du sūnus, dabar Rūta ir Algis Boguckai džiaugiasi trimis anūkais: pirmoku Matu, keturmečiais Roku ir Lukne. Dažnokai pas senelius apsilankydami, anūkai kaskart atveža lauktuvių savo darbelius. Čia juos reikia laikyti matomoje vietoje, o jei kurio autoriaus darbelio nesimato, tenka paaiškinti, kodėl jis perkeltas kitur. Rūta juokiasi, jog reikės įsigyti didesnį šaldytuvą, ant kurio bus daugiau vietos piešinių ekspozicijai.

Energinga, turinti puikų humoro jausmą, devyndarbė, jaunai atrodanti Rūta visai nepanaši į močiutę. Po darbo Parapijos globos namuose ji spėja apsisukti namie, aplankyti Viesose gyvenantį jaunėlį sūnų Justą ir anytą, dalyvauti choro „Dermė“ ir bažnytinio choro repeticijose. Tenka su chorais koncertuoti. Polinkis muzikai persidavė ir vaikams. Vyriausias sūnus Nerijus ir jaunėlis Justas baigė Meno mokyklos akordeono klasę.

Šią vasarą sukaks trisdešimt penkeri metai kai Rūta Skeberytė tapo Algio Bogucko žmona – Boguckiene. Atrodo, kad ir būti kitaip negalėjo: Rūta ir Algis gyveno viename kaime, sodybos viena šalia kitos. „Tačiau buvome nepažįstami“, – sako Rūta. Boguckai jau seniai gyveno šiose vietose, o Skeberiai į šalia esančią sodybą persikėlė, kai Rūta lankė dešimtą klasę. Tiek Algis, tiek Rūta turėjo savo draugų ratą. Jaunimui kaimynai nelabai rūpėjo. Ir likimo ironija: kaimynai susipažino Širvintose! Po metų atšoko vestuves. Ir vėl kažkas pasisuko kitaip: vyriausias sūnus Nerijus ir duktė Žydrė gimė Viesose, tačiau šiuo metu gyvena vienas Vilniuje, kita – Šiauliuose, o jauniausias Justas gimė Širvintose, tačiau gyvena tėtės tėviškėje – Viesose.

„Jo visai netraukia miestas. Justuko stichija – kaimas, erdvė, savarankiškas darbas“, – sako mama Rūta. Tuo pati galėjau įsitikinti – ne kartą lankiausi pas jauną ūkininką Justą Bogucką. Mačiau, kaip, gavęs Europos Sąjungos paramą, džiaugėsi įsigijęs naujos technikos, mačiau ne tik avis, kalakutus, bet ir bites, ir didelį šiltnamį.

„Remontuoti techniką padeda tėtis, visus kitus žemės ūkio darbus padarau pats“, – sakė Justas. Jo užaugintomis daržovėmis aprūpintos tėvų, brolio ir sesers šeimos.

Geras jausmas užlieja, kai matai gražiai tarpusavyje sutariančius Boguckus. Malonu klausyti, kaip šeimos galvai skauda širdį dėl netvarkos ar apgaulių, dėl bereikalingai švaistomų lėšų, dėl abejingumo ir nenoro girdėti kitų nuomones. O Rūta sugrąžino prie šių dienų aktualijų – tuoj tuoj Motinos diena – reikia aplankyti mamos, tetos kapelius. „Algiui gerai, jis savo mamai gali įteikti gėlių, o aš savajai tik uždegti žvakutę, – atsiduso. – Tikriausiai ir manęs negalės vaikai aplankyti per Motinos dieną, vis tas COVID-19 trukdo, labai mylime anūkėlius, jų labai pasiilgstame, dabar telefonas visas išsigelbėjimas. Žinoma, visa tai laikinai, gal bent per Tėvo dieną susitiksime“, – optimistiniais žodžiais baigėme pokalbį.

Negalime pasveikinti mamų taip kaip norėtųsi, bet tikimės, kad tik šiais metais.

Motinos diena ant slenksčio. Vieni siųsime savo mamoms pačius gražiausius žiedus, dėkosime už rūpestį ir besąlygišką meilę, kiti tiesiog uždegsime žvakutę ir padovanosime maldą. Sveikindama Motinos dienos proga mamas, močiutes,...