Naujausios žinios

N. Tuškevičienė: į Širvintų rajoną mane atvedė tėčio pamestas vestuvinis žiedas

Širvintų rajono žiniasklaidos baruose jau ne vienerius metus darbuojasi Neringa Tuškevičienė. Daugelis ją pažįstą kaip žurnalistę, daugiavaikę mamą, kovotoją už žurnalistų teises. Tad Naujųjų metų išvakarėse kalbiname kolegę, „Krašto naujienų“ vyriausiąją redaktorę Neringą Tuškevičienę.

– Kaip atsiradote Širvintų rajone? Juk gimėte ne čia.

– Taip, pirmuosius savo trisdešimt metų gyvenau Vilniuje. Ten lankiau darželį, mokiausi, studijavau. Ten dirbau. Mano kelionė į Širvintas – banali. Čia atitekėjau. Sutikau žmogų, sukūrėme šeimą, auginome vaikus. Na, mūsų keliai išsiskyrė, bet likau čia. Čia mano dviejų jauniausių vaikų šaknys. O vaikai turi augti ten, kur jų šaknys.

Tačiau yra ir kita istorija. Man, ko gero, buvo lemta atvykti į Širvintas. Mano tėtis kilęs iš Šakių, mama iš Švenčionių rajono. Tėtis buvo dujininkas. Tad dažnai važiuodavo į komandiruotes. Didžioji dalis dujų trasų mūsų rajone, dujotiekio butuose bei namuose – tėčio rankų darbas. Iškart po vestuvių tėtis dirbo Širvintose, Kalnalaukio gatvėje. Ten pametė vestuvių žiedą. Mama tuomet labai verkė, bijojo, kad tai blogas ženklas. Tėvus išskyrė mamos mirtis, o žiedas mane atviliojo į Širvintas. Dažnai su tėčiu juokaudavom, kad į Širvintas nutekėjau jo pamestojo žiedo ieškoti. Va taip būna…

– Papasakokite apie savo šeimą.

– Esu laimingiausia trijų vaikų mama pasaulyje. Vyriausia dukra dirba labai sunkų, bet šventą darbą – padeda vėžiu sergantiems žmonėms. Ji jau ištekėjusi, gyvena dviese su vyru. Beje, aš labai myliu savo žentą. Nuostabus jaunas vyras.

Jaunėliai mokosi Musninkų Alfonso Petrulio gimnazijoje, kurią baigė ir jų vyresnėlė sesė. Galiu tik džiaugtis, kad vaikai neapsistoja informacija pagal mokyklų programą, kad turi savo sritis, kuriomis domisi. Didžiuojuosi savo atsakingais ir gerais vaikais. Žinoma, nesusidarykite klaidingos nuomonės. Jie juk vaikai, tad ir eibių iškrečia, ir tenka griežčiau pasikalbėti. Bet šiaip mes gyvename labai ramų gyvenimą, su savo pomėgiais ir svajonėmis.

– Kokia Neringa Tuškevičienė buvo vaikystėje?

– Neringa Krapavickaitė. Esu grafų Chrapovickių palikuonė, kurie buvo Dotnuvos dvaro savininkais. 1863 m. caro valdžia Chrapovickių dvarą konfiskavo. Tėtės brolis Arūnas bandė sudaryti šeimos geneologinį medį ir atrado štai tokius faktus. Vėliau pavardė buvo sulietuvinta.

Nuo mažens buvau smalsi. Kiek save prisimenu, visada dainavau: darželyje, mokykloje, Pedagoginiame universitete. Dainų dainelė, Dainų ir šokių šventė – visur dalyvauta. Nuostabūs tų laikų prisiminimai. Vaikystėje Vosiūnų kaime (Švenčionių r.) pas senelius nuolat „dresuodavau“ draugus (berniukus) ir mes rengdavome kaimo gyventojams pasirodymus: dainuodavom, šokdavom, deklamuodavom. Buvo labai smagu ir mums patiems, ir kaimo seneliams. Esu išbandžiusi begalę būrelių: šokiai, dainavimas, deklamavimas, vaidyba, stalo tenisas, šaudymas, žirgų sportas, rankinis, fortepijono pamokos, herpetologų būrelis (teko gaudyti driežus, varles, žalčius). Džiaugiuosi, kad tėvai liberaliai žiūrėjo į mano norą viską išbandyti, nes man kiekviena nauja veikla buvo labai įdomi. Ir dabar taip yra.

Tik nereikia galvoti, kad visą vaikystę ir jaunystę tik linksminausi. Turėjau daug pareigų. Kai man buvo devyneri, gimė mano jauniausias broliukas. Prasidėjus vasaros atostogoms, mama išėjo dirbti, broliui buvo šeši mėnesiai ir man teko juo rūpintis. Būdavo, draugės šokinėja per gumytę, o aš supu brolį ir ašaroju. O jis, lyg tyčia, verkia ir nemiega. Po to kartu ryte keliaudavom, nuvedu jį į darželį, o pati į mokyklą. Po pamokų imu brolį ir namo. Mama anksti paliko šią ašarų pakalnę. Tuomet broliui trylikti ėjo. Teko juo rūpintis. Tad ne vien linksmybes mačiau.

– Koks jūsų kelias į žiniasklaidą?

– Rašinius visada gerai rašydavau, jie nuolat dalyvaudavo įvairiuose konkursuose. Dar būdama moksleive, buvau laikraščio „Lietuvos pionierius“ jaunoji žurnalistė. Ne kartą jame publikavo mano straipsnius.

Kai rinkausi specialybę, mano tėtės brolis Algimantas Krapavickas (Šakių laikraščio „Draugas“ ilgametis žurnalistas, redaktorius) kalbėjo, kad mano kelias – žurnalistika. Na, laikiau save ne tokia drąsia, be to, labai mylėjau vaikus, vyresnėse klasėse dar ir būsimų pedagogų fakultete mokiausi, kuris buvo įkurtas Vilniaus universitete. Todėl stojau ir įstojau į ikimokyklinio ugdymo pedagogiką, psichologiją Vilniaus Pedagoginiame institute. Šešiolika metų su vaikais darželyje man iki šiol kelia nostalgiškus prisiminimus. Su kai kuriais auklėtiniais bendraujame iki šiol.

Tuomet ištekėjau ir gimė mano mažieji.

Prieš dvylika metų laikraštyje „Širvinta“ radau skelbimą, kad ieško gerai rašančio žmogaus. Pagalvojau, kad rašyti moku ir mėgstu, o kol vaikai maži, būtų neblogai pinigėlių prisidurti. Parašiau gyvenimo aprašymą, pasiskambinau ir sutariau susitikti. Pradžioje rašiau švelniomis temomis – renginiai, konkursai. Vieną dieną redaktorius tapo vicemeru. O aš užėmiau jo vietą. Va taip įsmukau į žiniasklaidos gniaužtus ir nepaleidžia jie manęs. Negaliu sakyti, kad labai priešinuosi – man patinka pirmai sužinoti naujienas, jomis pasidalinti su žmonėmis. Labai džiaugiuosi, kai pavyksta išspręsti kažkieno problemą. Ypatingai išgyvenu, jei kas nepavyksta.

O šiaip esu jautrus žmogus. Visada padėsiu tam, kam sunku, visada ginsiu tokį žmogų.

– „Širvinta“ ir „Krašto naujienos“. Rašote tik jose?

– Ne. Dirbdama „Širvintoje“ rašiau ir „Lietuvos rytui“, keliems žurnalams. Dabar taip pat neapsiriboju vien „Krašto naujienomis“. Rašau Amerikos lietuvių laikraščiui „Draugas“, leidiniams „XXI amžius“, „Voruta“. Mano straipsnius kartais publikuoja respublikiniai portalai. Bendradarbiauju su Ukmerge. Bandau Ukmergės skaitytojus prisivilioti į „Krašto naujienas“. Šiais laikais leidiniams sunku išsilaikyti, tad, didindama auditoriją, tikiuosi pritraukti daugiau reklamos. Ar pavyks – pamatysime ateityje.

Taip pat esu žinynų „Lietuvos dvarai“ bei „Lietuvos dvarai. Spindesys ir skurdas“ bendraautorė. Labai įdomi ir neįkainojama patirtis.

– Ar sunku vienai gyventi svetimame rajone?

– Labai sunku. Kartais norisi su kažkuo pasitarti, padiskutuoti, o kartais taip norisi, kad kas nors šalia patylėtų. Deja, čia turiu tik savo vaikus. Ir tuos jau ne visus. Yra keli artimi žmonės. Jiems esu be galo dėkinga už palaikymą sunkiu momentu, už padrąsinimą, už begalinį tikėjimą tuo, ką darau. Branginu kiekvieną šalia esantį, todėl labai sunkiai išgyvenu išsiskyrimus, net ir laikinus.

– Kokie jums buvo šie metai?

– Metai buvo dryžuoti kaip zebras. Nesėkmes keitė pasisekimai ir džiaugsmas. Didžiausia ir labai skaudi šių metų netektis – amžino poilsio išėjo tėtis. Likau aš su dviem broliais. Labai esu dėkinga savo tėvams, kad neapsistojo turėdami mane vieną. Išėjus tėvams, broliai ir seserys lieka ir yra didžiulė atrama, net ir tuomet, kai jie gyvena tolėliau. Šiandien jau nebeturiu tėvų. Mamos, kuri buvo be galo švelni ir būrė visą giminę, netekome labai seniai, turime pamotę. Bet gyvenimas tęsiasi. Vieni išeina, kiti ateina. Šiemet mūsų giminėje daug mirčių ir gimimų. Ir savo vaikams kartoju, kad pasirinkdami auginti vieną vaiką, tėvai nuskriaudžia būtent jį. Nieko nėra svarbesnio už brolių ar seserų palaikymą bei artumą.

– Šiemet esate apdovanota Lietuvos žurnalistų sąjungos?

– Žurnalistų dienos proga, man visai netikėtai, buvau įvertinta žurnalistų sąjungos. Apdovanojimas „Už drąsą ginant žurnalistų teises“. Na, nuo vaikystės esu „Tadas Blinda“. Jei matau neteisybę, kovosiu. Gal skaitėte legendą apie Neringą? Va ir aš tokia – visada sau sakau: kas, jei ne aš. Taip ir atleistuosius stojau ginti. Tiesiog intuityviai tikėjau, kad jie atleisti neteisėtai. Tą nustatė ir teismai.

Štai ir su tuo aptvaru žurnalistams. Tiesiog garsiai įvardijau, kad tai nėra teisėta, kad ribojamos žurnalistų teisės. Kai prabilau apie informacijos ribojimą, aptvarą, kitas neteisybes, atsirado ne vienas kitų rajonų žurnalistas, kuris pasakojo panašias istorijas, prašė nepasiduoti. Politikai žurnalistus riboja vis rafinuočiau. Žinote, tas apdovanojimas man labai padeda. Sunkiausiomis minutėmis, kai jau nusvyra rankos ir galvoju, kad nieko nepavyks, kai imu galvoti, kad darbas atrodo beprasmis, pakeliu akis į apdovanojimą ir jis lyg priekaištas, primena, kad apdovanojimai tai ne tik įvertinimas, bet didžiulis įpareigojimas nesustoti ir nenuvilti tų, kurie tavimi tiki. Tad ir vėl einu, rašau.

– Ar sunku dirbti žurnalistinį darbą?

– Labai sunku. Sunkiausia yra atsakomybė. Dažnai tenka abejoti, kur yra tiesa. Vienas kalba –atrodo jo tiesa, kitas – jau jo tiesa. Yra toks palyginimas. Stovi vienas priešais kitą du žmonės, o tarp jų skaičius. Vienas mato ŠEŠIS, kitas – DEVYNIS. Ir abu yra teisūs. Taip ir čia, riba labai siaurutė ir kiekvieno pašnekovo matymas dažnai skiriasi.

– Nepaminėjote nuolatinių skundų.

– O taip, jų pakanka. Tai toks prieskonis mano gyvenime. Galvoju, gal ir gerai, kad skundžia, iš to žinau, kad skaito, kad vertina. O tai jau labai daug. Be to, skundai padeda tobulėti ir mokytis. Tad skundų rašytojams noriu padėkoti už galimybę tobulėti.

Buvo ir garsusis ištrynimas iš nuotraukos. Valda, juk mudvi abi ištrynė su kitais žmonėmis. Kaip jūs ir sakėte, šis įvykis tik suteikė daugiau žinomumo. O mūsų darbe žinomumas yra svarbus. Tad ir vėl galiu tik padėkoti už paslaugą.

– Minėjote ir „Krašto naujienų“ dešimtmetį. Graži šventė buvo.

– „Krašto naujienos“ man labai svarbios. Tai labai didelė mano gyvenimo dalis. Žinoma, negaliu visų nuopelnų prisiimti sau. Buvo ir kiti redaktoriai, labai džiaugiausi, kad kai kurie jų atvyko į renginį. Juk kiekvienas padarė savo įnašą. Esu dėkinga visiems, kas atėjo į šventę. Tuo džiaugsmu gyvenu iki šiol.

– Kartais pasigirsta kalbos, kad ši jūsų veikla yra pasiruošimas rinkimams. Ar ketinate kandidatuoti į merus?

– Tikrai ne. Manau, kad kiekvienas turime dirbti tai, ką geriausiai mokame. Vienas dalykas yra laimėti, o visai kas kita – dirbti. Nesakau, kad neturiu idėjų, bet neturėdama finansinio, projektų valdymo išsilavinimo, negaliu sau leisti kandidatuoti. Esu savikritiška, tad niekada nesiryžčiau tokiai avantiūrai. Jau matėme pamokų Seime, kai laimi aktoriai. Iš to gavosi šnipštas. Ne kartą esu juokavusi, kad mano ir „Krašto naujienų“ sąjunga yra tvirta. Tad aš lieku „Krašto naujienose“, o meru lai tampa geriausias.

Kalbamės švenčių išvakarėse. Ką palinkėtumėte sau, savo konkurentams, o ką savo skaitytojams.

– Turiu vieną labai didelę svajonę, bet ją atskleisiu tuomet, kai ji išsipildys. Sau noriu palinkėti sveikatos ir stiprybės atskirti tiesą nuo melo. Konkurentams? Na, juos laikau kolegomis. Esu tikra, kad sveika konkurencija yra naudinga, esi priverstas siekti kuo geresnio rezultato. Skaitytojams rekomenduočiau skaityti visus rajono leidinius ir patiems atsirinkti tiesą. Kiekvienam linkiu, kad išsipildytų būtent jo norai ir siekiai, kad pavyktų visi geri sumanymai. Ir dar…Visiems linkiu patirti kuo mažiau netekčių.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*