Naujausios žinios

Namai, į kuriuos norisi grįžti

Janina Pukienė

Kai reikalai nuvedė į Čiobiškio seniūniją, nusprendėm paklausti seniūno Virginijaus Niekio, kokius žmones galėtume aplankyti, papasakoti apie juos „Širvio“ skaitytojams. Seniūnas paminėjo keletą šeimų. Kai to paties paklausėme čiobiškietės Laimutės Dzedzevičienės, ji taip pat turėjo ką pasiūlyti. Dvi šeimas abu sutartinai išgyrė, tad nusprendėm: jei du asmenys siūlo tą patį, vadinasi, ne be reikalo. Šiandien – pasakojimas apie pirmąją šeimą, Lučiūnus iš Spietiškių kaimo.

Pravažiavę Musninkus už keleto kilometrų sukam į žvyrkelį. Nepaklysim – Spietiškių kaimas nedidelis. Pavažiavus gal kilometrą iš tolo matyti dviaukštis namas, ūkiniai pastatai. Pasitinka visi šeimyniškiai: Vygintas Lučiūnas, jo mama Ona ir sūnus Tomas. Nėra tik šeimininkės Valės, ji dirba Širvintų pradinėje mokykloje vyriausiaja virėja, grįžta tik vakare. Vygintas 14 metų dirbo Širvintų gaisrinėje. Kai sušlubavus sveikatai teko ugniagesio darbą palikti, įsidarbino arčiau namų – Skruzdėlių kaime esančiame paukštyne. Bet gaisrinė be Lučiūnų neliko, dabar, baigęs gaisrininkų mokyklą  Valčiūnuose, ten darbuojasi Tomas. Beje, Vygintas nevengia ir visuomeninio darbo, yra Spietiškių ir dar kelių nedidelių kaimų seniūnaitis.

„Reikėjo atvažiuoti vasarą, – sako ponia Ona, – kai gėlės žydėjo, dabar jau grožio nebelikę.“ Netiesa – aišku, gėlės nužydėjusios ir fontanas išjungtas, bet akį traukia įvairūs spygliuočiai, dailus baseinėlis, pavėsinė, kurioje, pasak šeimininko, vasarą verda gyvenimas. Išpuoselėtos pievutės, pačių rankomis darytos sūpynės – yra kuo grožėtis ir dabar. Kur nebus: 2006 ir 2015 metais Lučiūnų sodyba pripažinta gražiausiai tvarkoma Čiobiškio seniūnijoje. Tai liudija ant lauko sienos prikaltos lentelės. Gerai, kad jas pamatėm, o tai kuklūs šeimininkai gal ir nebūtų pasigyrę. Vasaros grožio nebėra, bet terasoje ant stalelio puikuojasi originali rudeninė puokštė su sausomis gėlėmis ir raudonšoniu obuoliu. Ten, kur žmonės vertina grožį, jį atras visais metų laikais.

Svetingi šeimininkai kviečia į vidų, ponia Ona vedasi rodyti savo gėlių karalystės. Oho, ne kambarys, o žiemos sodas: daugybė gėlių ant palangių, stalų, grindų. Ir visos žydi, bujoja, akių negali atitraukti. Ant sienos nuotrauka – ponia Ona  su Prezidente Dalia Grybauskaite. Išpučiam akis, nieko sau, kaipgi čia su Prezidente susitikti teko?

Pasirodo, 2014 metais Motinos dienos proga Ona Lučiūnienė buvo apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Už ką? „Ogi už  septynis dorais ir gerais žmonėmis užaugintus vaikus“, – didžiuodamasi atsako. Yra kuo didžiuotis: visi vaikai geri, tvarkingi, padovanojo mamai dvylika anūkų. Vyriausiasis anūkas šį pavasarį vedė, sulauks močiutė ir proanūkų. Gaila, senelis nebepasidžiaugė vestuvėmis – prieš trejetą metų ponia Ona liko našle.

Jaunystėje teko padirbėti Širvintų rajono vykdomajame komitete sekretore-mašininke. Neplanavo į kaimą grįžti, bet meilė viską pakeitė. Po vestuvių dar metus padirbėjo Virvyčių kolūkio kontoroje apskaitininke, o tada pasipylė vaikai. „Nelengva buvo, – sako ponia Ona. – Du kartus dvyniai gimė, tik spėk suktis. Kai jauniausieji paaugo iki pustrečių metų, vaikų priežiūros ėmėsi anyta, o aš išėjau dirbti.“

Dirbo laukininkystės darbininke. „Ne bet kaip dirbo, – didžiuojasi Vygintas. – Iš kolūkio Garbės lentos jos nuotrauka nedingdavo. Net ir rajono Garbės lentoj puikavosi ne kartą.“

Žiūrinėjame nuotraukas: visas pulkas Lučiūnų Prezidentūroje aplink mamą susirikiavę. Čia dar ne visi, kai kas negalėjo atvykti, darbai sutrukdė. Visi vaikai netoli: dukra Rima Širvintose įsikūrusi, kiti Vilniuje. „Atrodo, namas nemažas, bet kai visi suvažiuoja – ankštoka“, – sako Vygintas. O suvažiuoja dažnai, nepamiršta vaikai mamos, aplanko, pasisvečiuoja.

Kai Prezidentė apdovanojo medaliu, Socialinės apsaugos ministrė skyrė 1000 Lt išmoką. „O daugiau paramos esat gavusi?“ – klausiam. – „Dar kolūkių laikais vieną kartą profsąjungos pirmininkas atvežė vokelį, nebeprisimenu jau, kokia suma jame buvo. O daugiau tai niekad nieko. Sukomės patys, paramos neieškojom.

Kalbinam jaunąjį Tomą – ar nežada kelti sparnų iš tėvų namų? „Tikrai ne, – atsako jaunuolis. – Ketverius metus mokiausi Šiaulių sporto gimnazijoje ir žaidžiau Šiaulių „Baltrex“ regbio komandoje. Būčiau norėjęs, būčiau likęs, bet gimtinė parviliojo atgal. O dabar tai ir minčių tokių nekyla. Esu jaunasis ūkininkas, dirbu 53 ha žemės, auginu grūdines kultūras. Dalyvauju Europos kaimo plėtros fondo programoje „Jaunojo ūkininko įsikūrimas“, gavau paramą traktoriui įsigyti.“ – „Kombainas senas, sovietinius laikus mena“, – įsiterpia močiutė. Na, pateiks naują projektą, gal ir kombainą galės įsigyti, viskam tik noro reikia. Per rudens šventę seniūnijoje Tomas gavo padėką kaip geriausiai besitvarkantis jaunasis ūkininkas. Smagu, kai tavo triūsą įvertina ir kiti.

Gyvulininkyste šeima neužsiima, bet savo reikmėms laiko arklį, karvę, augina paršus, vištas. Sodybos puošmena – išdidi povų porelė. Gaila, nepamatėm, po kiemą jie nebevaikšto. Povui lauke jau šalta.

Svetingi šeimininkai vis  pasakoja, rodo, siūlo arbatos – tarsi laukiamiausios viešnios būtume. Taip ir jaučiamės, lyg ilgai lauktos, nebe pirmą kartą atvykusios.  Pakviestos užsukti vasarą, nė negalvodamos prižadam. Nes tikrai važiuojant pro šalį trauks čia užsukti. Tai namai, į kuriuos norisi grįžti. Sėkmės jums, gerbiamieji Lučiūnai, telydi jus Dievo palaima.

Nuotraukos iš Lučiūnų asmeninio albumo

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*