Pasidalink per Facebook!

Dažnai suskamba telefonas „Širviui“. Telefonu tenka konsultuoti, raminti, aiškinti, važiuoti į vietą, susipažinti su esama padėtimi. O šis skambutis iš Jauniūnų gyvenvietės pakvietė įdomion kelionėn. Sudomino ne tik pasiūlymas pamatyti kai ką įdomaus, bet suteikė galimybę susipažinti su gražia, geranoriška šeima. Telefonu buvo pasakyta: važiuojant keliu Širvintos–Vilnius, pasukus į kairę, visai nedaug pavažiuokite ir pamatysite namelį ant vištos kojelės. O kodėl gi atsisakyti, kai yra kvietimas ir ne kasdienis vaizdas – namelis ant vištos kojelės.

Važiuoju. Tikrą tiesą sakė skambintoja. Namelis matomas ir visai netoli kelio. Užeinu į kiemą. O šeimininkams staigmena. Jie, žinoma, apie skambutį nieko nežino, jie spėlioja, kas galėjo paskambinti. Vitoldas Bilatas, sodybos šeimininko žentas, šio namelio – inkilėlio sumanytojas ir statytojas nenoriai rodo dar neužbaigtą savo kūrinį. „Atvažiuokit po mėnesio, tada bus jau viskas užbaigta, o dabar padaryta tik gera pusė darbų“.

Būtinai atvažiuosiu po mėnesio, tačiau skambutis įpareigojo sužinoti ir pamatyti kai ką daugiau. Vitoldo žmona, Danguolė, į erdvią, dailią, gėlėmis papuoštą, taip pat vyro pastatytą pavėsinę pasikvietė tėvuką Česlovą Valeišo. Šiuose namuose Česlovas gyvena jau gana seniai, per trisdešimt metų. Atsikraustė čia iš Šalkiškių. Dirbo Širvintų melioracijos statybos valdyboje, Jauniūnų tarybiniame ūkyje, o nuo 1966 m. šis ūkis tapo Jauniūnų kolchozu. Česlovas puikiai susipažinęs su kaime veikusia techniką. Dirbo kombainu, ekskavatoriumi, įvairiais traktoriais. „Nebuvo tokios technikos, kuria nedirbčiau, – pasakoja buvęs mechanizatorius. – Dirbau vasaros metu po 18–20 valandų, o gaudavau po 120 rublių per mėnesį. Per javapjūtę kombainu, per šienapjūtę šieno rinktuvu, rudenį mėšlavežiu. Žmona dirbo Šalkiškių kiaulių fermoje – šėrė kiaules, Antanaičių fermoje melžė karves. Vaikai (trys dukterys) viena kitą augino. Vasaros dienos ilgos – darbų daug, o mergaitės namie vienos, pasiilgdavo tėvų. Kartą per pietus pareinanti mama pamatė mergaites, stovinčias antrame aukšte ant palangės, besidairančias bene pamatys pareinančius. „Širdis į kulnus nuriedėjo. Laimei, viskas baigėsi gerai“, – prisiminė Česlovas. O koks vargas buvo, kai mergaitės pradėjo lankyti mokyklą. Iki mokyklos net dvylika kilometrų, autobusas kada nuveža, kada ne. Pradėjo Valeišos ieškoti patogesnės vietos, kad netektų dukterims tokį kelią kasdien keliauti. „Arba skiriate gyvenamąją vietą Jauniūnuose, arba išeinu iš kolchozo“, – taip buvo pasakyta vietinei valdžiai. Specialistas geras, labai reikalingas. Atsirado ir namas, į kurį persikėlė Valeišų šeima. Nuo to laiko Česlovo Valeišos namai Jauniūnuose. Čia užaugo dukterys. Įstojo mokytis ir sėkmingai baigė mokslus: viena Ukmergėje, kita Buivydiškėse. Deja, vienos iš trijų jau nebėra, neteko Česlovas ir žmonos. „Dabar gyvenu vienas. Tik savaitgaliais apsilanko abi dukterys su šeimomis iš Vilniaus“.
O dukterys ir žentai darbštūs. Aplink Česlovo namus žydi gėlės. „Jų būtų daugiau, bet vis toji korona trukdė. Bijojom dažnai lankytis pas tėtį. Bijojom gėlių vežti ir sodinti, tad šiemet darželis tuštokas“, – aiškino duktė Danguolė, nors man atrodė, kad gėlių itin daug. Dukterys ne tik gėles augina. Darže užaugo geras agurkų derlius, šiltnamyje sunoko pomidorai, vešliai žaliuoja bulvių kerai, svogūnai ir kitos daržovės.

O Vitoldas šiemet pirmą kartą tapo bitininku. Pirmą medų jau išėmė, kai lankiausi, kopinėjo antrą kartą. „Kai apsiėmiau bitininkauti, neturiu laiko žvejoti, – guodėsi darbštuolis, – nėra kada ir namelio darbų imtis. Va, po mėnesio, jis kitaip atrodys“. O kaip kilo mintis sukurti tokį namuką – inkiliuką, paklausiau. „Sodas didelis ir jau senas, galvojome obelis įskiepyti, tačiau nesigavo. O šioji obelis trukdė televizijos antenai, – pasakoja Česlovas. – Nupjovėme ją. Kamienas paliktas gana aukštas, kad patogiau būtų išrauti kelmą. Na tada žentui ir kilo mintis ant to obels kamieno pastatyti namuką. Gal bus vaikams įdomu pasėdėti, o gal ir suaugę sugalvos bokalą kitą išgerti,“ – šypsosi Česlovas.

Namelio stogas jau apdengtas skiedromis, įdėtas plastikinis langutis, yra jau ir durys. Beliko pastatyti laiptus, įvesti elektrą, o toliau jau vidaus darbai. Namelyje bus smagu žiemą, jis apšiltintas.

Česlovo kieme įrengta daug jaukių kampelių: jau minėta pavėsinė, sūpynės, kuriomis suposi vilniečiai anūkai, kitoje namo pusėje įmantrus komplektas suolų su stalu, taip pat Vitoldo rankų darbas. Nagingas meistras prietaise „Kamado bono“ troškino šiupinį – laukė svečių, o vakare šeimos taryboje buvo nutarta apsilankyti Širvintose, pabuvoti miesto jubiliejiniuose renginiuose.

Aktyvios Danguolės ir Irenos šeimos neapsiriboja kiemo ir daržų priežiūra. Neseniai šešiolikos asmenų grupė nuo Vindeikių iki Liukonių dvidešimt tris kilometrus baidarėmis plaukė Širvintos upe, grožėdamiesi pakrančių augmenija. O Tautišką giesmę giedojo su kaimynais Vilniuje. „Kai norima, galima suspėti visur. O pas tėtį pirmiausia“, – sako Danguolė.

„Viskuo esu aprūpintas, tik sveikatos reikia“, – neseniai atlaikęs klubo operaciją, kalba Česlovas. Dukterys prižiūri tėvuką, gamina jam tinkamus patiekalus, kad jų tėtis gerai jaustųsi.

Miela apsilankyti tokioje šeimoje, kurioje juntama meilė ir pagarba. Belieka padėkoti skambinusiajai jauniūnietei, kad galėjau susipažinti su tokia darnia šeima ir pamatyti namelį ant vištos kojelės ,nors dar ir neužbaigtą. Kai bus namelio įkurtuvės, apsilankysiu dar kartą.

Nuotraukos autorės

Dažnai suskamba telefonas „Širviui“. Telefonu tenka konsultuoti, raminti, aiškinti, važiuoti į vietą, susipažinti su esama padėtimi. O šis skambutis iš Jauniūnų gyvenvietės pakvietė įdomion kelionėn. Sudomino ne tik pasiūlymas pamatyti...