Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo spausdintas laikraščio „Širvis“ gegužės 20 dienos  19 -ame numeryje.

Mažiausias Lietuvos rajonas – Širvintos. Tad nieko nuostabaus, kad jis skersai išilgai išvažinėtas. Širvintiškių veidai tikriausiai visų matyi , su daugeliu pasikalbėta, jei ne dabar, tai kažkada…

Pastaruoju metu teko bendrauti su ilgus metus dirbusiomis bibliotekininkėmis. Kalbėjausi su kaimo gyventojais, kurių kaimuose uždarytos bibliotekos, visi vienbalsiai ilgisi buvusių kultūros centrų. O kaip sekasi, kas naujo likusiose kaimo bibliotekose? Girdėjau gerus atsiliepimus apie Alekniškį. Prieš daug metų teko lankytis šioje bibliotekoje, kas ten dabar pasikeitę.

Maloniai besišypsančią Alekniškio kaimo bibliotekininkę Laimą Motiejūnienę radau betriūsiančią bibliotekos kieme. „Nupirkau gėlių, kurias manau sodinti prieš langus. Pernai šiose vietose buvo gėlynai, tad ir šiemet čia turi žydėti gėlės. Kur knygos – ten džiaugsmas sielai, o aš nuo savęs pridėsiu: turi būti ir džiaugsmas akiai“, – paaiškino ponia Laima, radusi minutėlę laisvesnio laiko ir dirbanti su kastuvu, o ne sėdinti skaitykloje. Bibliotekos patalpos irgi labai pasikeitusios. Senais, mano lankymosi laikais ji glaudėsi daug mažesnėse patalpose, priešais dabar esančias. „Čia daug erdviau, jaukiau. Perdažyti langai, lentynos, durys, paklotas linoleumas“, – džiaugiasi bibliotekininkė. Kompiuteriams skirtoje patalpoje savų kompiuterininkų laukia trys kompiuteriai su tam pritaikytais stalais ir kėdėmis, ant sienos didžiulis televizorius. Kuo kaimo bibliotekos kompiuterinė skiriasi nuo miesto? Niekuo!

– Tikriausiai vaikai į biblioteką ateina tik tam, kad galėtų pasinaudoti kompiuteriais?, – pasiteiravau.

– Visai ne. Alekniškio gyvenvietėje yra dvylika mokinių. Visi lankosi bibliotekoje ir tikrai ne dėl kompiuterių. Žinoma, naudojasi ir jais, tačiau tai puikūs, besidomintys skaitytojai. Po nuotolinio mokymosi pamokų namie, turėdami laiko, atbėga čia. Pasikalbam su jais apie mokyklų reikalus, kas labiau sekasi, kokie dalykai labiau patinka. Kalbamės apie žymias asmenybes, minint jų sukaktis“, – kalba ponia Laima.

Supratau, kad ne vien dėl knygų čia ateina jaunieji skaitytojai. Su jais ponia Laima dirba, kaip man pasirodė, dailės mokytoja. Gražiausi vaikų darbeliai demonstruojami tam skirtose lentynų vietose. O darbeliai tikrai dailūs ir reikalaujantys kruopštumo. Pasak šmaikštaujančios bibliotekininkės, tai jų bendravimo rezultatai. Lentynose demonstruojami ne tik vaikų piešiniai, jose išdėstytos proginės parodėlės. Paskutinė skirta Motinos dienai „Mama gražiausias žodis žemėj“. Išdėliota medžiaga skirta 100-osioms Vytauto Mačernio gimimo metinėms, neužmiršta ir prozininkė, draudžiamosios spaudos platintoja Liudvika Didžiulienė-Žmona, minint 160-ąsias jos mirties metines.

Vasaros atostogų metu mokiniai ateina pasirinkti knygų, kurias būtina pagal mokytojų nurodymus perskaityti. Kadangi 2021 metai yra paskelbti „Totorių kultūros metais“, tad bibliotekininkė L. Motiejūnienė planuoja surengti šia tema viktoriną. Jau renkama medžiaga, klasifi – kuojamos užduotys. Nors dar galutinai nesuderinta, tačiau tikimąsi, kad dalyvaus kaimyninės bibliotekos jaunieji skaitytojai. Manau, turėtų būti įdomus ir labai naudingas renginys. Apie šios tautinės mažumos gyventojus bus įdomu sužinoti kuo daugiau.

Bibliotekos paslaugomis naudojasi ne tik vaikai. Ponia Laima labai džiaugiasi nuolatinėmis skaitytojomis. Ypač daug skaito Danutė Jasiukevičienė, Rasa Šalkauskienė. Senjorė Marytė Matukienė labai mėgsta skaityti žurnalus, Janina Morkūnienė domisi mezgimų, kulinarijos paslaptimis – vis ieško atsakymų „Darbštuolių“ ir kituose žurnaluose. Laisvu metu ateina ir kitos moterys, mėgstančios knygas. Su pasididžiavimu ponia L. Moti ejūnienė parodė D. Jasiukevičienės bibliotekai dovanotą paveikslą. Tokios dovanos kol kas dar neteko matyti kitose bibliotekose.

Skaityklos patalpas puošia gyvų gėlių puokštės. Vasaros metu, pamanyčiau, jog bibliotekininkė jas atsinešė iš savo darželio, o dabar: rožės, tulpės, gvazdikai, tarytum, dar ne laikas iš savo gėlynų skinti.

– Tai mano sūnaus ir dukters dovana Motinos dienai. Gavau jų gana daug, tad padalinau pusiau – pusę gėlių palikau namie. Biblioteka jau penkerius metus irgi mano namai, reikia ir čia gėlių. Duktė su šeima gyvena Danijoje, tačiau šiais laikais visai nesudėtinga pasveikinti mamą gyvomis gėlėmis iš už jūrų marių, – šypsosi laiminga mama.

Abu Motiejūnai tikisi dar didesnio džiaugsmo: laukia iš užsienio visam laikui sugrįžtančios dukters šeimos. – Svečių belaukdama, taip išdabinote sodybą? – paklausiau, kai pamačiau gražią, sutvarkytą sodybą, tačiau vis dar tvarkingoje sodyboje besitvarkanti ir randanti darbo šeimininką Povilą Motiejūną.

– Ne, ne. Taip tvarkomės jau gana seniai. Tik kasmet vis kažkuo papildome. Štai erelį, įsitaisiusį ant akmens, atsigabenome iš Riešės, o grybai tarytum patys išdygo. Nejučia tai ten, tai ten nupirkome ir jie čia prigijo, rado savo vietą. Vietą šioje sodyboje rado ne tik paukšiai, yra ir draugiškų liūtų šeimyna, o jau gėlių kurtik akys užmato, – dalinosi ponas Povilas. Gražus, reikalingas darbas kaimo bibliotekoje, kurį dirba Laima Motiejūnienė. Sekasi Alekniškiui.

Straipsnis buvo spausdintas laikraščio „Širvis“ gegužės 20 dienos  19 -ame numeryje. Mažiausias Lietuvos rajonas – Širvintos. Tad nieko nuostabaus, kad jis skersai išilgai išvažinėtas. Širvintiškių veidai tikriausiai visų matyi ,...