Naujausios žinios

Naujasis patriotizmas

Nomedos Drazdienės koliažas

Laikas bėga, nelaukia ir nesustoja. Atrodo, su žmonele tik prieš kelias dieneles stovėjome susikibę Baltijos kelyje, o čia žiū ir trisdešimt metelių pralėkė. „Laiko nesustabdysi ir neatsuksi atgal…“ – plyšavo dainininkas iš radijo, tarsi specialiai norėdamas paberti druskos ant žaizdos. Jau kurį laiką ir per televizorių, ir per radiją buvo kviečiama paminėti garbingą trisdešimtmetį. Nusprendėme, kad vyksime kaip ir tada. Maniškė su dailiomis formomis nustojo žaisti, aš ją dar pagyriau, kad atrodanti kaip tuomet, tad visa patenkinta ir švytėdama, prisiskynusi kardelių, nudūzgė į šventę. Žinoma, neapsėjome be savo ištikimosios Pranciškos, kad ją kur dievai, išminties bokštas. Visą kelią iki viaduko teko klausytis, kaip pas mus viskas puiku ir viskas tik valdovės skaidriausiosios dėka. Aš ir pats tai žinau, kam girti gerą prekę, kad nepasidarytų atvirkščiai – juk sako, giriama prekė netikusi, todėl ją ir giria nuolat, kad niekas nedrįstų kitaip pagalvoti, suabejoti kokybe. Po miesto šventės nesusipratimo, tylėjau prikandęs liežuvį ir tik vairavau, galvoju, užtenka man tosios Pranciškos, nesivelsiu ašai į ginčą, ateitis parodys.
Nuvykome laimingai, teko šiek tiek pakulniuoti, bet niekis, oras puikus, nuotaika pakili, galvoju ašai, kad va kaip tais laikais pastovėsime susikibę už rankų, vienybės dvasią pajusime, patriotines dainas padainuosime. Širdis džiaugėsi einant pirmyn, kad tiek daug jaunų žmonių, vaikų, o ir valdovės skaidriausiosios komandiškių kaip niekad ne vienas ir ne du: pasipuošę, pasitempę, visi tokie patriotiški. Smagumėlis, nes, kai pamenu penkiolikmetį šio kelio, buvo liūdna, žmones buvo galima ant rankos pirštų suskaičiuoti, o dabar…
Minėjimas prasidėjo, iškilmingai (na šiek tiek perdedu, kad neįskaudinčiau, kam skaudės, bet kažkas ne taip) himnu, lietuvaitė su lietuvaičiu (vedėjai) pakvietė visus prisiminti, kas vyko tuomet, bet pradžioje valdovė tarė žodį. Žodis buvo nelabai trumpas, nelabai ilgas, bet kadangi nesigrūdau į pirmas eiles, tai tesigirdėjo padriki žodžiai, iš kurių ne kažin ką tesuprasti galėjai, toks vaizdelis, kad valdovei trūkčiojo balsas ar oro trūko. Tai žiū, kokia „fūra“ pralekia autostrada, tai motociklas, žodžiu, negirdėjau aš tosios kalbos, bet plojau nuo dūšios, negi gaila valdovei paploti. O jinai, tik strykt ir nuo scenos perbėgo prie naujai pastatyto koto šalia paminklinio akmens. Pasirodo, mielieji mano, dabar savo karalystės ribas valdovė žymės vėliava, kad žinotų tūlas pravažiuojantis, jog ne kokio markizo Karabaso, o valdovės skaidriausiosios čia yra valdos ir, kad tik čia taip gerai žmonės gyvena. Kur laisvė, pagarba kiekvienam, geras tonas, ištikimybė ir demokratija puoselėjama ir skatinama bei prižiūrima. Žodžiu, ne kitaip kaip rojus žemėje.
Dar ten girdėjosi padriki muzikos garsai, šalia buvusi Pranutė sakė, kad svilti pradėjo ar svilėsiais pakvipo, aš neužuodžiau, bet tylėjau, sako – vadinasi, žino. O pagaliau lauktoji akimirka, stojome, kaip tada į vieną grandinę, susikibę už rankų, kaip viena tauta, kaip vienas galingas ir nieko nebijantis darinys. Ašai labai norėjau arčiau valdovės kur stoti, bet kur tau, josios komanda apgaubė valdovę ir nutįso link Družų, vijausi, bet šansų nebuvo, tad sustojau, kur pasisekė. Nebuvo širdyje tos nuotaikos, kai prieš trisdešimt metų, matyt, suseno širdelė, storesniu riebaliniu sluoksniu gal apėjo, bet viduje buvo tuščia. Maniškė padėjusi kardelius prie akmens irgi kažkokia ne tokia stovėjo, o čia dar buvo liepta šaukti: „Tegul žydi laisvė!“. Galvojau ašai, gal geriau būtų: „Tegul žydi valdovė!“, bet vėl pasilaikiau sau savo mintis. Ir ką, mielieji mano, paminėjimas baigėsi. Kiūtinau namo ir niekaip nesupratau, kodėl niekas nepakūrė viduje ugnelės, kodėl nejaučiau tos vienybės, tos brolybės, gal tikrai senstu. Nes Pranciška tarškėjo ir žavėjosi renginiu, tokiu organizuotumu, tokiu aukštu menišku lygiu, tokia dalyvių gausa, tokia valdovės iškalba ir sumanymu dėl vėliavos. Žinoma, linksėjau, pritariau, aikčiojau kartu su jąja, o viduje ašai vis mintijau, kad tuomet, prieš trisdešimt metų, buvo kitaip, nereikėjo jokių pagyrų, pasirodymų, visi ėjome kartu, ranka rankon ir širdis širdin. Tikriausiai, kadangi dabar gyvename atskiroje valstybėje (na Širvintų valdovę turime, tai ir valstybė yra), tai ir tradicijos naujos, naujai suprantame, kaip reikia švęsti ir minėti. Žodžiu, buvo labai gražus renginys (bent jau pliusiukui tai tikrai). Ačiū.

Patriotiškai nusiteikęs Varpininkas

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*