Naujos Šironų šeimos patirtys Kanadoje
Kristina Šironienė
Šiandien, pirmą kartą, šeimyniškai užkopę į 2 km aukščio kalną ir žvalgydamiesi iš padebesų į Vankuverį, suskaičiavome, kad lygiai keturis mėnesius esame laimingi gyvendami pasakiško grožio šalyje. Šalyje, kuri savo gamta primena Lietuvą, bet kurioje įgyjame nepaprastai įdomios patirties.
Kas rytą, pakeliui į darbą, pasveikina benamis Džo. Benamių čia gausu. Tikrai nevertinu / nenuvertinu šio gyvenimo būdo. Dalinuosi. Visai suprantu, kodėl toks gyvenimas populiarus šiame mieste. Vankuveris – vienas brangiausių miestų pasaulyje. O klimatas – jūrinis: net žiemą užtenka miegmaišio ir pastogės nuo lietaus. Kad ir prie parduotuvės durų. Autobuso vairuotojai veža nemokamai, praeiviai dosnūs – palieka batų, drabužių, kavos, sumuštinių, cigarečių… Kai kurie net užrašo „Neturiu namų nei pinigų. Lai Dievas jus laimina“ neturi. Nėra reikalo! Bet Džo kitoks. Jis atviras. „Sunkus rytas. Reikia alaus“ – skelbia jo užrašas. Ir žmonės aukoja. Prieš porą dienų pasveikinau pastojusį man kelią Džo už atvirumą. Kitą vakarą draugas Džo išniro iš tamsos ir paprašė ištraukti nulūžusią adatą iš venos. Tik bėda, kad padėti tuo atveju tikrai negalėjau… Džo, išgirdęs neigiamą atsakymą, kaip visada, nusišypsojo ir merkė akį. Kažkuo žavus tas paprastas bendravimas…
Man atviras bendravimas čia ne visuomet padeda… Už atviravimą su darbo vadovu apie savo ateities planus PIRMĄ KARTĄ GYVENIME, kaip nemotyvuota ilgam laikui darbuotoja, buvau „išmesta“ iš darbo! Mano ego stipriai sužeistas… Iki ašarų… Neišgyvenkite / lietuviškai neapsidžiaukit! Po kelių dienų vėl įsidarbinau ir puikiai įsisavinau pamoką.
Kaip bebūtų (ir su užgautu ego!), gyventi čia mums gera. Dar nenustoju aikčioti kasdien matydama kalnus ir vandenyną. Kaskart sėdėdama šalia krioklio skaičiuoju, kiek gerų žmonių čia sutikome. Kaimynas Brien rūpinasi, kad nepritrūktume duonos, šalia įsikūrusios parduotuvėlės savininkas Philip vaikus vaišina saldumynais ir karts nuo karto susėdame vakarieniauti, kitoje gatvėje gyvenanti Roza kaskart sutinka su plačia šypsena. Vaikai ir vėl turi draugų! Įsitikinome, koks nereikšmingas yra kalbos barjeras vaikams žaidžiant ir kaip, atsiradus diskonfortui, sparčiai galima išmokti kalbą. Vaikams nėra skirtumo, kokios rasės, odos spalvos yra žaidimo draugas. Apkabiname kiekvieną išsiskirdami iki kitos dienos.
Gera apkabinti lietuvius, kad ir kur bebūtume! Regione, kuriame gyvename, lietuvių nedaug. Atsitiktinai sutikti dar nepavyko. Visagalio interneto dėka radome lietuvių bendruomenę ir patriotiškai traukėme himną per Kovo 11-osios šventės minėjimą, marginome ir ridenome margučius. Žavu, kad net trečios kartos čia gyvenančios jaunos lietuvės puikiai kalba lietuviškai. Mamos mažuosius moko savo kalbos per „Pelėdžiukų klubo“ susitikimus, kuriuose dalyvaujame su didžiu džiaugsmu ir atsipalaidavimu.
Žaviuosi vietos gyventojų pozityvumu ir pakantumu. Dar iš amerikiečių girdėjome: „Visi mėgsta kanadiečius!“ Kanadoje gimę ir užaugę piliečiai visuomet pasisveikina, pirmi užkalbina, vaikus būtinai apdovanoja „Good job!“ (liet. „Gerai padirbėjai!“) už kiekvieną pastangą. Atvykėliai taip pat prisitaiko prie nerašytų taisyklių. Tik pasigilinusi suprantau – visi čia atvykėliai. Dažnas turi europietiškų ar lotynų amerikiečių / azijiečių šaknų, senelis kažkada atvyko iš Pietų Afrikos ar tėtis polinezietis… „Grynakraujų“ kanadiečių dar nesutikau. Galbūt dėl to daugybė kultūrų čia taip taikiai sugyvena.
Norėčiau, kad mano vaikai augtų šioje pozityvioje daugiakultūrinėje aplinkoje. Tik Lietuva ir visi mūsų mieli žmonės labai jau toli… Vaikai bent kartą per savaitę prašo juos supakuoti ir siųsti seneliams. Jau pasvajojame apie savo plačias kvepiančias pievas ir trobelę jų vidury…
Pasižadame grįžti!
Šironai
Nuotraukos autorių
Parašykite komentarą