Ne dejuoti, o dirbti
Janina Pukienė
Straipsnis buvo išspausdintas vasario 1 d. laikraščio „Širvis“ 5-ame šių metų numeryje.
Neseniai viena socialinė darbuotoja pasakojo: „Darbe susiduriu su vargingai gyvenančiais žmonėmis, suprantu juos ir užjaučiu. Bet yra ir tokių, kurių užjausti nepavyksta. Jei jaunas, sveikas ir tvirtas vyras, akivaizdžiai turintis kažkokį pragyvenimo šaltinį, sukelia skandalą dėl per mažos socialinės pašalpos, nebesuprantu, iš kur atsiranda tokie asmenys, norintys būti valstybės išlaikytiniais“.
Nesuprantu tokių žmonių ir aš. Todėl parūpo pakalbinti tuos, kurie nevarsto kabinetų durų su ištiesta ranka ir begalinėmis pretenzijomis, o patys kuria savo nedidelius verslus ir nedejuoja, o dirba. Moteriškas smalsumas atvedė į parduotuvę, esančią Vilniaus gatvėje, buvusiame „Telekomo“ pastate. Šviesu, jauku. Prekiaujama dėvėtais, bet kokybiškais drabužiais ir avalyne. Yra ir naujų prekių: patalynės, pižamų. Kaip sako parduotuvės šeimininkė Asta Kvainickienė, reikia, kad būtų įvairovė, tuomet ir klientų užsuks daugiau. Ponia Asta maloniai sutiko atsakyti į keletą klausimų.
– Ar seniai ši parduotuvė veikia?
– Gegužės mėnesį bus dveji metai.
– Kodėl pasirinkote būtent prekybą?
– Kažkuo juk reikia užsiimti. Individualia veikla verčiuosi jau daug metų. Gyvendama Trakų rajone, prekiavau gėlėmis. Kai prieš trejetą metų apsigyvenau Zibaluose, nusprendžiau prekiauti drabužiais. Esu bendrasavininkė, prekiaujame dviese.
– Ir kaip Jums sekasi?
– Sunkiai, bet kol kas išgyvename. Stengiamės, kad prekių netrūktų, kad būtų pasirinkimas, o ir kainos „nesikandžiotų“. Pasiturintys žmonės tokiose parduotuvėse retai lankosi.
– Kokios jūsų prekių kainos?
– Įvairios: nuo vieno iki dvidešimties eurų. Būna ir nukainavimai, išpardavimai.
– Dažnai papildote asortimentą?
– Ne sezono metu atsivežame prekių kas mėnesį, sezono metu – kas savaitę. Vežamės pačios. Nuo vasario jau pradėsime prekiauti pavasario sezonui skirtomis prekėmis. Kviečiame užsukti.
Pokalbio metu parduotuvė tuščia nebuvo, vis kas nors užsukdavo ir maloni šeimininkė skubėdavo padėti, parodyti, patarti. Kiek mačiau, kiekviena pirkėja vis kažką išsinešė. Vadinasi, verslas juda. Norėtųsi, kad parduotuvė išgyventų, kad jos savininkėms verslas sektųsi ir pelnas didėtų. Pagarba tiems, kurie ieško ne pašalpų, o veiklos galimybių. Savo ir mūsų, pirkėjų, labui. Sėkmės Jums, ponia Asta, lauksime naujų prekių.
Didziausio pagarbos verti tokie zmones. Tokie zmones – varomuoji kiekvienos salies ekonomikos jega.
Jau kaip pykina nuo pasalpiniu, kuriems mes PRIVALOME moketi pasalpas, buto sildymo kompensavima, moketi uz ju vaiku nemokamus pietus ir darzelius. Nesi neigalus – tai eik dirbti. As uz savo alga turiu atidirbti. Pasalpa, iseina, dalijama nemokamai. Kelios kartos dikaduoniu uzaugo. Greit dirbantys nepajegs maitinti darmojedu. Kas tada bus?