Naujausios žinios

(Ne)angeliška šviesa

Nomedos Drazdienės piešinys

Straipsnis buvo išspausdintas  gruodžio 20 d. laikraščio „Širvis“ 49-ame šių metų numeryje

Padūko visai toji mano Pranė – nusprendė politike tapti. Anot josios, dabar, kai valdovė, mūsų skaidriausioji, vardinę miestelio partiją įkūrė, tai kiekvieno doro miestelėno pareiga yra tapti tos partijos nariu. Anądien nulėkė į kažkokios iniciatyvinės pensininkių – politikių grupės steigiamąjį susirinkimą, grįžo lyg būtų tapusi zombio pussesere. Akys liepsnoja, į dangų žiūri ir vis veblena: „Valdovė sakė, nuo šiol miestelyje bus daugiau angeliškos šviesos ir palaimos. Naujoji valdoviškoji partija ateina Tėvynės gelbėti ir į šviesią ateitį vesti. Bet pirmiausia, žinoma, ten nueis mūsų miestelis, nes juk partija yra jo, vardinė, todėl jam ir šviesios ateities pirmenybė“.

Na, mane nelabai nustebino tie žodžiai. Daug tų partijų savo gyvenime mačiau, vienos kuriasi, kitos užmarštin grimzta, trečias kiti gramzdina, bet visų pradžia buvo nuo to paties – šviesios ateities ir visuotinės palaimos sukūrimo. Deja, deja… Vis dar trypčiojam vietoj, niekaip nesugebam link šviesios ateities nueiti, ji traukiasi tolyn nuo mūsų lyg koksai miražas ir paskui save vilioja – per naujų partijų kūrimą. Nieko naujo šioje žemėje.

Bet taip mąstydamas, prisipažįstu, buvau neteisus. Šviesos staiga ėmė ir padaugėjo visame miestelyje, gal net ir kaimuose, tenai nebuvau, nemačiau. Tik toji šviesa, mano nuomone, visai neangeliška ir palaimos bei šilumos nuo jos nesulauksim. Nežinau, gal ir jūs, mielieji, tąją šviesą pastebėjote, bet ašai ją stebiu jau ne pirmą savaitę.

O buvo taip. Turiu tokį nuodėmingą įprotį: kai ateina žiema, mėgstu prisėsti prie lango ir priglausti sustirusius kaulus prie šilto radiatoriaus. Žiemos dienos trumpos, tamsios, tad, taupydamas elektrą, ašai prie lango galiu ilgėliau paskaitinėti. Negalvokit nieko blogo, ne nuodėmingą literatūrą studijuoju, maldaknygę vis pavartau ir dangiškų malonių Dievulio paprašau. Tad po sočių pietų keliauju su maldaknyge prie lango. Skaitinėju sau pamažu, staiga akyse kažkas žibėti ima, lyg kas žibintą uždegęs būtų. O juk lauke dar visiškai šviesu, net mašinos be žibintų rieda ir mano knygoje raidės aiškiausiai matomos. Kokia čia šviesa ant miestelio leidžiasi trečią valandą po pietų? Pasirodo, nieko čia antgamtinio nėra, tiesiog gatvės žibintai staiga užsidegė ir gesti nė nesiruošia, nesvarbu, kad šviesos dar visiškai pakanka. Stebuklas ir ne kitaip.

Nuo tol kasdien stebiu gatvės žibintus ir kasdien jie tuo pačiu laiku sušvinta. Sušvinta, kol dar jų šviesos visiškai nereikia, užtenka natūralios. Matyt, valdovė, vietoj angeliškos šviesos ir palaimos, pavaldiniams nutarė padovanoti gatvės žibintų šviesą, nors tokiu laiku visai nereikalingą ir gal net ne visiems matomą. Svarbiausia – pažadas vykdomas, juk šviesos miestelyje padaugėjo, ar ne taip, mielieji? Kaip sakoma: „Kuo turiu, tuo duriu“.

Viskas čia būtų gerai, lai dega tie žibintai kad ir visą parą, lai skleidžia tą (ne)angelišką šviesą. Bet neseniai nugirdau, kad dirbtinė šviesa yra negerai, netgi stačiai kenksminga mums. Tai negi valdovė (atleiskite už eretiškus žodžius) vietoj palaimos mums nelaimes skleisti nori? Pats netikiu tuo, ką čia parašiau, nekreipkite dėmesio ir jūs, mielieji. Matyt, čia toksai ypatingas pasiruošimo dangiškos, angeliškos šviesos atėjimui į miestelį. Kad staiga ji mūsų neapakintų, pirma gatvės žibintais esame prie jos pratinami. Tik taip ir ne kitaip, mielieji. O jei kokiems menkadūšiams pasirodys, kad šitaip švaistomos lėšos, tai bus aišku, kad jie neverti angeliškos šviesos ir vardinėje miestelio partijoje jiems ne vieta. Niekis, į šviesią ateitį nužengsim ir be jų.

Pirmyn į naująją partiją, mielieji, po savaitės skaičiuosim jos narius. Atia.

Jūsų Varpininkas – šviesų ir žibintų stebėtojas

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*