Naujausios žinios

Nekalbusis ansamblio vadovas Kazys Petreikis

Straipsnis buvo išspausdintas rugsėjo 26 d. laikraščio „Širvis“ 37-ame šių metų numeryje.

srf logo

Kalbama, jog žemaičiai ramūs, lėtapėdžiai, nekalbūs. Ne itin daug teko bendrauti su tikraisiais žemaičiais, tačiau jie tikrai nepatvirtino šios taisyklės. Šnekūs, linksmi, geraširdžiai, patys pasakojo įvairius anekdotus apie žemaičių būdą. O šįsyk vos prikalbinau Kazį Petreikį pokalbiui. „Gal žemaitis,“ – pamaniau. Ir, pasirodo, neapsirikau. Tikras žemaitiško būdo žemaitis iš Kretingos. Puikiausiai kalbantis savo tarme, įdomu ir malonu klausyti.

Kazį Petreikį, tikriausiai, pažįsta visi rajono gyventojai, jei ne iš pavardės, tai iš matymo, nes tai Bagaslaviškio, Gelvonų saviveiklininkų buvęs ir esamas vadovas, šių kolektyvų siela ir jų variklis. Tikrai nėra rajone salės, kurioje nebūtų pasirodę moksleiviai ar suaugę, vadovaujami muzikanto Kazio. Parūpo sužinoti, kaip šis, tikras žemaitis, jau gana senai gyvena mūsų krašte, kokie vėjai jį atpūtė į Bagaslaviškį.

Labai santūriai Kazys prisiminė studijavimo laikus ir po mokslų baigimo darbo vietų paskirstymo tvarką. „Galvojau vykti dirbti arčiau namų į savo kraštą. Į Žemaitiją buvo tik viena vieta. O čia pribėgo apsiašarojusi bendrakursė: „Kazy, būk geras, neimk to paskyrimo, aš išteku, man ten būtinai reikia būti.““ Kazys buvo geras ir užleido studijų draugei jau sau numatytą darbo vietą. Tada jau į paskirstymo sąrašą bedė pirštu kur pataikė, ten ir atsidūrė. O pataikė į Širvintų rajoną. Švietimo skyriaus vedėjas Žvinys nukreipė jauną specialistą į Bagaslaviškio vidurinę mokyklą. Ir prasidėjo tik ką buvusio studento, o dabar jau mokytojo, naujas gyvenimo etapas.

Per muzikos pamokas dėstė savo dalyką, o po pamokų moksleivių choro, ansamblių repeticijos. Pasirodymai, koncertai. Bagaslaviškio kolūkyje, kuriam tuo metu vadovavo energingas vadovas ir entuziastingas saviveiklininkas Liubomiras Vošteris, o kultūros namams – Janina Vošterienė, susibūrė didelis būrys norinčių dainuoti ir šokti. Prisikalbino vietiniai naujoką, kad imtųsi jiems vadovauti. Nebuvo problemų repetuoti, kai ateina dainų „sirgaliai“, neprailgdavo ilgos repeticijų valandos. O kai važiavo į Baltarusiją Lietuvai atsovauti, teko samdyti net du autobusus, nes į vieną visi Bagaslaviškio saviveiklininkai netilpo. Ir Kazio Petreikio vadovaujami kaimo saviveiklininkai Lietuvai puikiausiai atstovavo.

Nuo Bagaslaviškio netoli Gelvonai ir čia tekdavo Kaziui mokytojauti, dirbti su mėgstančiais dainuoti ir groti. Pats K. Petreikis (suskaičiavau) moka groti dešimčia muzikos instrumentų. Žinoma, maloniausia groti armonika, bet galima ir akordeonu, smuiku, gitara, kazu, bandža, birbyne, lamzdeliu, pianinu, vargonais… žodžiu, visais klavišiniais ir elekroninais instrumentais, tai jau bus daugiau nei dešimt instrumentų. Čia tai bent muzikantas. Ir toks muzikantas, kad pats groja ir kitus prisikalbina groti.

Štai dabar susibūrė vienminčių kapela, kurioje groja Antanas Rutkauskas, Stasys Lūža, Janina Chatkevičienė, žinoma, pats vadovas K. Petreikis, o Karolina Chatkevičiūtė – jauniausia šios kapelos narė – solistė. Kai tik pasirodo šis kolektyvas, audringi plojimai garantuoti, o kartais net tenka kūrinius kartoti, taip nori žiūrovai. Žinoma, viskas gražu, kai matai „gatavą produktą“, o kai tenka triūsti repeticijų metu, kiek tai užima laiko, kantrybės – šito žiūrovai nemato, tai žino tik vadovas ir kapelos nariai.

Per visus Bagaslaviškyje prabėgusius metus Kazys pastoviai buvo užimtas, laisvalaikio nebuvo, bet vasarą ištaikydavo nuvykti pas Žemaitijoje gyvenančius gimines. Neilgai ten ištverdavo – traukė atgal. „Čia visai kitokia aura, ne visur taip gerai jaučiuosi, tik Bagaslaviškyje. Čia gera dirbti, gera gyventi, gera dainuoti ir muzikuoti,“ – atviravo muzikantas.

Šiuo metu Kazys gerbiamas senjoras, todėl laisvo laiko visai neturi, netgi vasarą per greit prabėgo, nesuspėjo aplankyti gimtinės. Ką darysi, gal ateinančią vasarą bus laisvesnis, o dabar, nors retkarčiais, ištrunka pažvejoti į Nartakų ežerą: ir poilsis, ir malonumas. Tik malonumas, nes žuvies Kaziui nereikia, jis pagautas grąžina atgal ežerui, o poilsis užtikrintas. Anot Kazio, viena valanda praleista prie ežero, prailgina gyvenimą viena diena. Iš Kazio kalbos labai nedaug sužinojau apie jį patį, apie jį daugiau pasakojo bet kuris Bagaslaviškyje sutiktas vietinis gyventojas. Visi kalbintieji džiaugėsi, jog jų gyvenvietėje yra toks entuziastas, be jo būtų tuščia ir nyku. Kai papasakojau, kad tik atsitiktinumo dėka Kazys tapo širvintiškiu, visi vienbalsiai dėkojo tai nepažistamai studentei, kad laiku pasuko Kazio gyvenimą į Širvintas. Aš taip pat jiems pritariu.

Tik grokit, gerbiamasis Kazy, visais dešimčia instrumentų, tik žvejokit prie Nartakų ežero, tik ilginkit gyvenimą džiugindamas visus rajono gyventojus.

 

3 Comments on Nekalbusis ansamblio vadovas Kazys Petreikis

  1. Tikrai nuostabus mokytojas ir žmogus

  2. Puikus zmogus,bendradarbis,vadovas. Sekmes visur ir visada.

  3. Gerb.Kazy,
    linkėjimus siunčia klasės draugai Nina ir Andrius.Džiaugiamės tamstos pasiekimais. Linkime sveikatos, geros nuotaikos, ilgų gyvenimo metų.
    Nina ir Andrius. Kretinga

Komentuoti: Nina ir Andrius Atšaukti atsakymą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*