Pasidalink per Facebook!

„Kai masiškai uždaromos pradinės mokyklos, vaikai susodinami į geltonus autobusėlius ir vežami mokytis į miestus ar miestelius, ten nesvarbu, kur tu gyveni, tai nepadeda vaikams sustiprinti ryšio su savo aplinka. O prieškario mokyklose esminis dalykas buvo krašto pažinimas. Ta karta jautė tokį ryšį, kad, pasibaigus II pasauliniam karui, stojo į naują karą, tapo partizanais ir gynė savo kraštą.

O kas dabar? Dvylika klasių pabaigia, lagaminas sukrautas ir keliauja į užsienį, nes nėra ryšio. Iš kur jis atsiras? Reikia dėti pastangų, ugdyti pasididžiavimą savo kraštu. Kiek mūsų žmonių lanko svečias šalis, o Lietuvos nepažįsta. Lietuva nesibaigia su Gedimino, Trakų pilimis ar Kernave,“ –tokią nuomonę išsakė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, Istorijos ir archeologijos katedors profesorius, 2011 m. apdovanotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsteigta dr. Jono Basanavičiaus premija, Vykintas Vaitkevičius (www.hgeografija.lt „Archeologas Vaitkevičius: Lietuva yra tūkstantį kartų įdomesnė, nei įsivaizduojate“).

Neatsitiktinai cituojame šio žmogaus mintis. Sužinoję apie Širvintų rajono savivaldybės administracijos Investicijų skyriaus parengtą projektinį pasiūlymą „Širvintų miesto centrinės aikštės įrengimas“, į redakciją kreipėsi ne vienas širvintiškis, susirūpinęs miesto aikštėje augančių medžių likimu. Nors, kaip būna dažniausiai, Savivaldybės parengtas projektas dar nepristatytas visuomenei, tai žadama padaryti rugsėjo 13 d., o iki to laiko viskas įslaptinta, visgi susirūpinimą žmonėms kėlė neoficialios žinios iš oficialių instancijų – aikštės tvarkymo projekte medžių ir kitų želdinių nėra. Viskas bus iškirsta, išrauta, užklota trinkelėmis.

„Širvio“ žurnalistai kreipėsi į Jono Basanavičiaus premijos laureatą, profesorių V. Vaitkevičių, energingą Lietuvos istorijos, gamtos paminklų gynėją, o taip pat į Aplinkos ministeriją, siekdami išsiaiškinti, kaip turėtų vykti panašios procedūros (aikštės rekonstrukcijos, želdinių šalinimo ir kiti darbai) ir ar valdžia nepersistengia pristatydama jau parengtą projektą, neklausdama ir net neskatindama viešoje erdvėje visuomenės diskusijos apie centrinės aikštės pertvarką, neišklauso jos nuomonės, pasiūlymų, vizijos, nesaugodama esančių želdinių ir krašto istorijos.

„…kažin kuo padėti negaliu, ką pasakyti, išdainuoti apie ĄŽUOLĄ ar bereikia. Bet, pasirodo, reikia. Visur panašus valdžios paaiškinimas ir panašiai – reikia, pavojinga ir t. t. Žodžiu, euroremontas yra sumanytas ir privalo būti atliktas.

Aš siūlyčiau pasidomėti, ar tas ąžuolas MIESTO AIKŠTĖJE negali būti proginis, vardinis. Tai yra, taip kaip buvo įprasta, sodintas kokia nors svarbia miestui proga, valdžios ar miestiečių. Sunku man pasakyti, bet būtent tokių ąžuolų mūsų aikštėse yra daug, ne vienas. Jų vertė dar didesnė, dar kitokia, papildoma.

Kas žino, gal jis, ąžuolas, patekęs ir į kokias nuotraukas. Visais atvejais, net jei ąžuolas tiesiog buvęs prie kalvės, tai jis vis tiek, visais atvejais, bus sodintas. Beliktų nustatyti, kam buvo skirtas (kokiam asmeniui). Sodybose ir jų erdvėje buvo įprasta sodinti medžius vaikams, šeimininkams, jų įvykiams atminti, istorinės datos jau retesnės…

Sėkmės darbuose! Vykintas Vaitkevičius “

Paskatinti šio iškilaus žmogaus, ėmėmės domėtis ąžuolo, augančio miesto aikštėje, istorija. Kaip teigė gamtininkai, pastarajam ąžuolui galėtų būti iki 110–130 metų. Vadinasi, pasodintas jis galėjo būti apie 1880–1900 m. Kiek pasakojo tikrieji senieji širvintiškiai, kurių ne kažin kiek ir belikę, šalia ąžuolo buvo nedidelė kalvė, priklausiusi Kanceriavičiams. Kiti pasakotojai teigė, kad ne tik kalvė, bet ir pats žemės sklypas, kuriame buvo kalvė, priklausė minėtiems žmonėms. Šeimoje augo 4 vaikai, trys berniukai ir mergaitė. Tikėtinas dalykas, kad šeimos galva, pradėjęs savarankišką naujos šeimo gyvenimą, gavęs sklypą, ėmęsis namo statybos, o kartu pasodino ąžuolą, kaip naujos eros pradžią. Dar daug duomenų nesurinkta, bet viena aišku – medis neatsitiktinis. (Ką nors žinančius, kviečiame pasidalinti žiniomis, nuotraukomis, prisiminimais apei šią vietą).

Nei namo, nei kalvės nebeliko statant savivaldybės pastatą, o pasodintas ąžuolas išliko.

Kiek ir kokių įvykių šis medis yra matęs: abu pasaulinius karus, Lietuvos valstybės atkūrimo laikotarpį, prezidento A. Smetonos vizitą, tremtis, sovietmetį ir Širvintų miesto centro statybas, Nepriklausomybės atgavimą, tūkstantmečių sandūrą ir dar daug daug visko.

O kiek širvintiškių šis medis yra sveikinęs, modamas savo žalia laja, kiek džiugių ir liūdnų liudijimų jis matė. O ir dažnam širvintiškiui tai savotiškas simbolis, jų jaunystės, tėvų, senelių gyvenimų saugotojas.

Pergyvenęs tuos laikus, kai viskas buvo griaunama, naikinama per karus, sovietmetį, kai jau, atrodo, per dvidešimt šešerius nepriklausomos Letuvos metus išmokome ir supratome, kas yra kas, tenka kalbėti apie tokias grėsmes – šimtamečio medžio nupjovimą. Kertame savas šaknis, savame krašte elgiamės lyg atėjūnai.

„Prieš šešerius metus Radviliškio rajone pamačiau kelininkus, pasiruošusius pjauti senuosius pakelės medžius. Tai yra istoriniai 1863 metų sukilimo ąžuolai. Ten pavyko per dieną su naujienų tarnybų pagalba sukelti ant kojų visuomenę ir juos išsaugoti. Paveldas yra trapus, jam reikia mūsų pastangų, ne tik valstybės apsaugos. Visiems ąžuolams apginti nėra jėgų, o sužinojęs graužiesi, kad pavėlavai, neįsikišai.

Su kolegomis diskutuojame, kodėl mokykloje negalėtų būti bent 16–30 valandų, skirtų kultūros paveldui pažinti ir apsaugoti, kodėl neugdome kiekvieno atsakomybės už jį.

Turime posakį, kad mažas akmenukas didelį vežimą išverčia. Kitą kartą nežinai, gal knyga, gal straipsnis, kažkieno pasakytas žodis paskatins žmones pasidomėti, ką vertingo turime.

Daug norisi pasakyti, pavyzdžiui, apie vietų vardus, kaip juos ir kas už jų slypi, reikia branginti. Pastaraisiais metais suteikta tūkstančiai naujų vardų gatvėms, keliams, takams, nedovanotinai neatsižvelgiant į tai, kad yra dar prieš karą užrašytų senųjų vardų, juos galėjome paimti, įtvirtinti atmintį.

Dabar važiuojame Beržų, Topolių, Putinų, Jurginų gatvėmis. Kas taip elgiasi? Atėjūnai. Visuose pasaulio karštuose atėjūnai pervadina vietų vardus, kad svetimoje vietoje jaustųsi tariamai savi. Bet mes juk niekur neatėjome ir, laimei, dar niekur neišėjome. Kodėl patys to atsisakome? Kam reikėjo skubėti? Gūžčioji pečiais, stebėdamas tuos pavadinimus. Kaip tada perimsime paveldą, jį išsaugosime?

Labiausiai su kolegomis pasigendame valstybinio požiūrio, kad nuostata būtų tvirta ir neatšaukiama – saugoti tapatumą ir visa, kas su tuo susiję. Nenoriu kalbėti skambiai, bet tai yra nacionalinio saugumo reikalas. Nukirskite šaknį ir viskas, augalo nebeliks,“ – dėl valdžios ir visuomenės sąmoningumo trūkumo apgailestavo humanitarinių mokslų daktaras V. Vaitkevičius.

Gavome ir Aplinkos ministerijos atsakymą:

„Vadovaujantis Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo nuostatomis, savivaldybės organizuoja savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdo jų būklės stebėseną, rengia ir tvirtina želdynų ir želdinių apsaugos taisykles, valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugą, pertvarkymą ir priežiūrą, sprendžia medžių persodinimo, kirtimo ar kitokio pašalinimo, genėjimo, gydymo klausimus, išduoda leidimus kirsti, persodinti ar kitaip šalinti, genėti saugotinus medžius ir krūmus, augančius valstybinėje ir privačioje žemėje, organizuoja želdynų ir želdinių apsaugos ir priežiūros komisijos, veikiančios prie savivaldybės visuomeniniais pagrindais (toliau – komisija), veiklą. Komisijos sudėtyje turi būti regiono aplinkos apsaugos agentūros ir (ar) rajono (miesto) agentūros atstovai.

Taip pat savivaldybė teikia fiziniams ir juridiniams asmenims informaciją medžių ir krūmų sodinimo, kirtimo, genėjimo, perkėlimo klausimais.

Jei numatomas skvero pertvarkymas, turi būti parengtas projektas ir suderintas su atitinkamomis institucijomis teisės aktų nustatyta tvarka.

Jei numatomas pertvarkymas, turėtų būti parengtas projektas ir suderintas su visuomene, nes vadovaujantis Želdynų įstatymo nuostatomis, želdynų ir želdinių apsauga ir tvarkymas turi būti organizuojami taip, kad, pertvarkant želdynus ir kuriant naujus, įvertinama suinteresuotos visuomenės motyvuota nuomonė. Fiziniai ir juridiniai asmenys turi teisę inicijuoti ir teikti pasiūlymus savivaldybei dėl naujų želdynų kūrimo, esamų želdynų ir želdinių apsaugos.

Būtų gerai, kad visuomenė išsakytų savo nuomonę, gal galima surengti kokį viešą svarstymą.

Vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymu, medžiai yra skelbiami saugomais (savivaldybės ar valstybės) gamtos paveldo objektais.

Sėkmės išsaugant ąžuolą.“

Kaip pirštu į akį, tarsi išgirdę raginimą surengti viešą svarstymą, rugsėjo 10 dieną, neabejingi visuomeninikai, pakviesti Virginijaus Sarpausko, susirinko prie Savivaldybės aptarti miesto aikštės vizijos. „Ruduo, kaskart ateidamas pas mus, keičia lapų spalvas. Tai tikra, taip laukiama spalvų fiesta. Šįkart ruduo atneša permainas į Širvintų miesto centrinę aikštę. Permainos nėra blogai, viskas aplink mus keičiasi. Tik keičiasi harmoningai, iš lėto. Žmonės tai priima kaip natūralias permainas, spėdami su jomis. Kiekvieno miesto centrinė reprezentacinė aikštė yra miesto puošmena, miesto vizitinė kortelė. Ir visi miesto, ir rajono gyventojai jaučia, kad tai jų, kad jie yra jos dalis. Gyventojai tiesiog save su ja sieja. Patys lankomės, svečius vedamės, vyksta renginiai, šventės. Miesto gyventojai yra susigyvenę su aikštės vaizdu, su ja sieja vaikystės, jaunystės prisiminimai. Tai yra jų istorijos dalis. Todėl bet kokios permainos miesto aikštėje yra jų – miesto ir rajono gyventojų – bendras reikalas. Tai jie, tai yra mes turime spręsti, kaip turi atrodyti miesto aikštė, ar reikia ką nors keisti. Tai mes turime pirmumo teisę pasisakyti, diskutuoti, teikti savo pasiūlymus ir nuspręsti, kaip turėtų būti tvarkoma Širvintų miesto aikštė.

Tik taip atrodo, kad mus pamiršo lyg kokią smulkmeną. Savivaldybės puslapyje skelbiama: „…Investicijų skyrius informuoja, kad yra parengtas projektinis pasiūlymas dėl projekto „Širvintų miesto centrinės aikštės įrengimas“ įgyvendinimo“. Ir jau kviečiama į renginį: „…kviečiame gyventojus į pristatymą, kurio metu bus pateiktos galimos vizualizacijos“. Tai kaip taip. Jau parengtas projektinis pasiūlymas dėl miesto aikštės ĮRENGIMO. Tai ką, miesto aikštė dar neįrengta? Negali būti. Dabar kiekvieną dieną lankausi ir niekur plyno lauko nepastebėjau. Viskas gražiai sutvarkyta, veja nupjauta. Tikriausiai nėra Lietuvoje dar vienos tokios Savivaldybės aikštės, kurią puoštų gražuolis ąžuolas. Tai stiprybės, amžinybės, tęstinumo ir demokratijos simbolis. Taip, „Demokratijos“. Šalia centrinio tako auga ypatingai gražios formos medis. Tai paprastasis skroblas(lot. Carpinus betulus). Tačiau jo istorija nepaprasta. Jis matė visas jaunavedžių poras, einančias registruoti santuokų, matė kaip gimsta šeima. „Šeima“. Dar vienas gražuolis medis, lyg tyčia žiūri į Ignui Šeiniui statomą paminklą. Tai švedinis šermukšnis (lot. Sorbus intermedia). Turime dar vieną sąsają su Švedija. Rašytojas ir diplomatas Ignas Šeinius ir švedinis šermukšnis. Švedija paskutinius šimtmečius rinkdavosi neutralitetą ir taiką. „Taika“.

Taigi, kaip tikras Širvintų miesto laisvasis gyventojas kviečiu visus pasisakyti, diskutuoti, dalintis nuomonėmis, kaip ir ką reiktų, ar nereiktų keisti Širvintų miesto aikštėje. Kadangi nei savivaldybėje, nei savivaldybės puslapyje, internete, nėra skelbiamas ĮRENGIMO planas, nežinia, kas jame numatyta. Ar nenukentės medžiai. Ar galime tai leisti? Ar nebus išpjauti ĄŽUOLAI ir pasodinti ROJAUS medžiai? Ateikite rugsėjo 13 d., 17.30 val. į Kultūros centrą, išgirskite ir išsakykite savo mintis,“ – susitikimo metu kalbėjo V. Sarpauskas.

Pabaigti norėtųsi Aplinkos ministerijos paraginimu: „Reikia, kad visuomenė aktyviai dalyvautų.“ Taigi, mielieji, jūsų abejingumas šiandien gali lemti visų mūsų rytdieną. Duok, Dieve, kad valdžia susiprotėtų ir apsigalvotų dėl aikštės želdinių.

Vargu ar šildys ugnis, užkurta iš nukirstų medžių malkų. Gal galime kiekvienas atnešti po malką, kad Savivaldybė nepritrūktų žiemą.

O jei rimtai – UŽTEKS TYLĖTI!!!

„Kai masiškai uždaromos pradinės mokyklos, vaikai susodinami į geltonus autobusėlius ir vežami mokytis į miestus ar miestelius, ten nesvarbu, kur tu gyveni, tai nepadeda vaikams sustiprinti ryšio su savo aplinka....