Pasidalink per Facebook!

Būna, galvoji, kad apie žmogų žinai viską, o staiga išlenda naujas, nežinotas faktas ir supranti, kiek dar daug tu nežinai. Ir man atrodė, kad apie širvintiškę Nijolę Didžiokienę žinau viską: aktyvus žmogus, buvusi sportininkė, ilgametė mokytoja, verslininkė, dailininkė, žodžiu – veikli moteris. Neseniai jos draugė pasakė, kad Nijolė dar ir globoja neįgaliuosius, todėl kai susitikom, pirmas klausimas buvo:

– Kaip viskam rasti laiko?

– Nuo mažens esu aktyvi, nepratusi dykinėti. Augau kaime, reikėjo daug dirbti, padėti tėvams. Buvau smalsi, norėjosi viską išbandyti, patirti, todėl mokykloj daug sportavau.

– Prisimenu, buvot lengvaatletė…

– Ne tik, buvo ir slidinėjimas, ir orientavimosi sportas. Atsimenu, devintoje klasėje respublikinėse orientacininkų varžybose tapau nugalėtoja, mokyklos komanda užėmė antrąją vietą. Toks linksmas prisiminimas –  kai grįžau baigusi savąją užduotį, komandos vadovas šviesios atminties mokytojas Stasys Dačka susirūpinęs paklausė: vaikeli, tu dar neišbėgai? Išgirdęs, kad jau sugrįžau, tik nepatikliai palingavo galva. Patikėjo turbūt tik tada, kai išgirdo rezultatus.

– Tad ir pasirinkta studijuoti fizinio lavinimo ir geografijos mokytojo specialybė buvo savaime suprantamas pasirinkimas?

 – Ne visai taip. Mokslai man sekėsi, daug kas viliojo, bet ypač traukė geologija. Tuomet dar jauna mokytoja Helena Vaicekauskienė, kuri iki šiol man yra pavyzdys, autoritetas ir Mokytoja iš didžiosios raidės, pasiūlė: eik studijuoti fizinio lavinimo bei geografijos, gausi ir geologijos žinių. Paklausiau jos, įstojau į Vilniaus Pedagoginį institutą (dabar Edukologijos universitetas) ir nepasigailėjau. Mokslai sekėsi, studijas baigiau vadinamuoju raudonu diplomu, su pagyrimu. Žinoma, daug sportavau, žaidžiau instituto rankinio komandoje „Šviesa“. Baigusi gavau siūlymą likti institute, bet numatytas darbas neviliojo. Per pedagogines praktikas man labai patiko dirbti su vaikais, lengvai rasdavau bendrą kalbą, todėl norėjau tik į mokyklą. Beje, dirbau ir studijuodama, nes net ir padidintos stipendijos pragyvenimui nepakako, o tėvai nelabai galėjo padėti, šeimoje augom penkiese, pertekliaus nebuvo. Grįžau į Širvintas, savo gimtąją vidurinę, ir prasidėjo mano pedagoginė karjera. Po poros metų jauną žalią paskyrė vadovauti Sporto mokyklai. Atidirbau ten penkerius metus ir… pabėgau atgal į Širvintų vidurinę – labai nepatiko administracinis darbas. Reikėjo rūpintis remontais, malkomis, o aš norėjau tik dirbti su vaikais. Kai mieste pradėjo veikti antroji vidurinė mokykla (dabartinis „Atžalynas“), H.Vaicekauskienė pakvietė dirbti ten. Pasiūlymą priėmiau ir keletą metų dirbau. Mokykla buvo sportiška, ruošėme įvairių sporto šakų komandas, rezultatai buvo geri, dirbti įdomu. Vėliau teko padirbėti ir rajono partijos komitete, metus – Bagaslaviškio vidurinėje mokykloje. Kai atgavus nepriklausomybę buvo įkurta Darbo birža, penkerius metus dirbau ten. Vyras jau buvo pradėjęs kurti verslą, pradžioj galėjau jam padėti nepalikdama tarnybos. Plečiantis verslui, darbo daugėjo, todėl palikau Darbo biržą ir atsidėjau šeimos verslo reikalams, iki šiol čia ir sukuosi.

Šeimos įmonėje „Alnitransa“ Nijolės pareigos – verslo administratorė. Moteris pasakoja, kad iš pradžių viską suspėdavo pati, net ir buhalteriją tvarkyti. Kadangi pradėjo nuo nulio, konsultavosi su specialistais, mokėsi dirbti naujoviškai. Buvo laikas, kai ilgametės buhalterės klausdavo patarimo, kaip tvarkyti finansus pagal naujus reikalavimus. Dabar jau ne pirmus metus įmonė samdo finansininkę, bet Nijolės darbų apimtis ir be to gana plati: darbo sutartys, priėmimai, atleidimai, viešieji pirkimai – sąrašą galima tęsti ir tęsti. Dabar įmonėje dirba 25 darbuotojai. Kad Nijolės dienotvarkė įtempta, rodo ir tai, jog susitikimą derinom keletą savaičių, vis nesibaigiantys reikalai.

Ir vėl klausiu, tai kaip rasti laiko pomėgiams? „Tiesiog reikia labai to norėti“, – išgirstu. Juk kad ir kiek bedirbtum, reikia rasti laiko atsipalaidavimui, smegenų „perkrovimui“. Tapyba Nijolės gyvenime atsirado ne taip seniai, gal prieš ketvertą metų. „Amžinai būsiu dėkinga savo gerai draugei Reginai, kuri tiesiog nutempė mane į Meno mokykloje organizuotą suaugusiųjų tapybos grupę, – sako Nijolė. – Ten man taip patiko! O dar kai mokytojos Stasė Rulevičienė ir Aldona Ragelskienė pradėjo girti  ir skatinti, man tiesiog sparnai užaugo. Beveik tuo pat metu Laima Dorofejevaitė ėmėsi mokyti kinų tapybos ant šilko – ir čia buvo įdomu ir sekėsi. Mokslai baigėsi, bet man buvo negana, pradėjau internete ieškoti tolesnių tobulinimosi galimybių.“

Kas ieško, tas randa. Nijolė baigė internetinę „Art Mart“ dailės mokyklą, mokėsi grafikos ir akvarelės. Tas pomėgis neatsirado iš niekur, tikina  moteris. Piešti ji mėgo nuo mokyklos laikų, visada žavėjosi tapybos darbais. Modernus menas ne prie širdies, labiausiai visada žavėjo peizažai, augalijos motyvai. O Aivazovskio marinistiniai kūriniai tarsi į transą panardindavo. Kelionėse lankyti muziejus ir parodas Nijolei būtina. Visi žino, jei Nijolė ne su jais, vadinasi, užkliuvo prie kokio nors paveikslo. Dabar ji stengiasi dalyvauti pleneruose. Juodkalnijoje ir Kryme mokėsi vaizduoti jūrą. Nuo jaunų dienų ją žavi kalnai, labai mėgsta tapyti kalnų peizažus. O kai vyras vieną kartą pajuokavo, kad dailininke ją pavadins tik tada, kai ji nupieš jo portretą, tai tapo postūmiu imtis portreto žanro. Šito ji mokėsi plenere Tenerifėje. Kai grįžusi nutapė vyro portretą ir parodė kaimynui, šis net loštelėjo: žiū, tarsi gyvas. Dabar jau ne vienas portretas puikuojasi ant studijos sienų.

Nijolė paminėjo, kad Meno mokykloje kursą baigė dešimt suaugusiųjų. Bet šiandien girdime tik jos pavardę. Ji rengia parodas Kultūros centre, bibliotekose, jos darbų ekspozicija puošia Savivaldybę. Na, kiti gal piešia tik sau, „į stalčių“. Džiugu, kad Nijolė dalinasi tuo grožiu ir su mumis. Ir kaip savitai: pirmoje personalinėje parodoje Kultūros centro parodų salėje paveikslai buvo be pavadinimų, vietoj jų prie kiekvieno pridėta kortelė su mėgstamo literatūros kūrinio citata. Dabar Nijolė laukia parodų salės remonto pabaigos, jau suplanuota nauja paroda.

– Juk toks pomėgis nepigus. Gal užsidirbate parduodama darbus? – klausiu.

– Kiekvienas darbas man vis dar yra pirmas, – juokiasi ji. – Išdovanota nemažai, o parduoti vis dar nesiryžtu, gaila skirtis. Gal kada nors…

– Šokate rytietiškus šokius studijoje „Laumenė“. Jos vadovė, minėtoji L. Dorofejevaitė džiaugiasi, kad Jums pradėjus šokti studija atsigavo, pražydo.

– Taip, remiam studiją, kiek galim. Šokius irgi mėgstu nuo seno. Šokau linijinius šokius, bet jie neilgai gyvavo, nes vadovė važinėjo iš Ukmergės, jai neapsimokėjo, nes dalyvių skaičius nuolat keitėsi, tai susirenka grupė, tai ne. O „Laumenė“, tikiuosi, gyvuos ilgai ir laimingai. Bet norint gražiai atrodyti reikia nemenkų išlaidų, vien vėduoklė kainuoja per šimtą litų. O kur suknelės, papuošalai. Su vyru esam šokių grupei skyrę nemenkas sumas.

– Ne vien „Laumenę“ remiat…

– Kiek įmanoma, stengiamės padėti kuo daugiau prašančiųjų. Remiam mokyklas, Kultūros centrą, Viešąją biblioteką, įvairius renginius. Nesam praradę žmoniškumo, norim padėti kiek galim. Turėjau gerą pavyzdį šeimoje: gyvenom nelengvai, bet mama neatsakydavo nei vienam, padėdavo kuo galėdama. Stengiuosi ir aš, džiaugiuosi, kad vyras Algirdas ne tik nepriekaištauja, bet ir pats aktyviai prie to prisideda.

– Dar apie tuos globojamus neįgaliuosius.

– Nevadinčiau to globa, greičiau šiokia tokia parama. Tai mano draugai, stiprios dvasios žmonės, su jais pabuvęs pats pasijunti stipresnis, pasikrauni teigiamos energijos. Savotiškai jie padeda man daugiau, nei aš jiems. Su tokiais žmonėmis bendrauti įdomiau, nei su „pasikėlusiais“ verslininkais.

Pabaigai – kelios Nijolės mintys apie tapybą: „Kasdienybės sraute mes dažnai nepastebime spalvų, iš įpratimo kartojame, kad saulė yra geltona, o žolė – žalia. Panašiai atrodė ir man. Aš nemokėjau nusakyti vandens spalvos, nežinojau, kokia lietaus lašų spalva, galvojau, kad ašaros bespalvės. Dabar žinau, kad bespalvių ašarų nebūna. Tapydama išmokau sustoti ir įsižiūrėti į mus supantį pasaulį. Piešdama atsipalaiduoju, užmirštu viską. Tai man savotiška meditacija: tarsi sustoja laikas, viskas manyje nurimsta, susigrąžinu prarastą vidinę ramybę.“

Būna, galvoji, kad apie žmogų žinai viską, o staiga išlenda naujas, nežinotas faktas ir supranti, kiek dar daug tu nežinai. Ir man atrodė, kad apie širvintiškę Nijolę Didžiokienę žinau viską:...