Naujausios žinios

Nomedai Drazdienei atminti

„Širvio“ redakcija liūdi netekusi kūrybingo komandos nario ir  nuoširdžiai užjaučia Nomedos Drazdienės artimuosius.

Nomedai Drazdienei atminti kartojame straipsnį, skelbtą 2019 m.

 

Nomeda Drazdienė: „Dievas mane atrado“

Gavėnios kelias jau besibaigiąs, ant slenksčio lūkuriuoja – Šv. Velykos. Sekmadienį krikščionys, gaudžiant varpams, skelbs pasauliui Kristaus prisikėlimo šventę. Ši šventė ne visiems yra suprantama, ypatingai skeptikai ir ateistai atmeta ne tik Kristaus prisikėlimą, kaip realų faktą, bet ir neigia Dievo buvimą. Išgyvenusi skepticizmo ir ateizmo tarpsnius, tikybos mokytoja Nomeda Drazdienė atrado savo gyvenime krikščioniškąjį kelią. Dabar ji didžiuojasi ypatingai tais savo mokiniais, kurie, atsitraukę iš visuomenės paribio, tapo kunigais, tikybos mokytojais, vienuoliais ar vienuolėmis, pasirinko tikinčiojo kelią. Mokytoja šv. Velykų proga sutiko pasidalinti su „Širvio“ skaitytojais savąja Dievoieškos patirtimi, kuria yra uždegusi ne vieną jaunuolį.

– Nomeda, kaip Jūs atradote Dievą savo gyvenime?

– Sunku pasakyti kas ką surado. Mano atveju greičiausiai buvo atvirkščiai. Nuo vaikystės nebuvau religinga. Priešingai, buvau patikėjusi sovietine ideologija ir save laikiau ir Lenino anūke, ir stropia pioniere. Dvasiniai dalykai man atrodė nerimti ir išgalvoti. Kol Dievas nepanoro mano kelio pasukti kitaip.

– Kas Jus pastūmėjo domėtis tikėjimu?

– Paauglystėje teko su draugėmis išbandyti okultines praktikas. Tiesiog iš žingeidumo. Gyvenau tam patogioje vietoje – prie pat kapinių, tad net situacija buvo paranki mistikai. Kai save pastatai į centrą, tai viskas atrodo tik žaidimas. Būrimai be pasekmių nepraėjo. Teko patirti užvaldymą. Nuolatos kankino suicidinės mintys, agresijos priepuoliai, lunatizmas, fizinės ligos. Kai išsiaiškinome, kad kankina tik tas, kurios nepriėjusios pirmosios Šventosios Komunijos, nutariau išbandyti atgailos sakramento galią. Tėveliai buvo santūrūs: tiesiog nei skatino, nei draudė, tai buvo mano sąmoningas sprendimas. Buvau jau galinti pati spręsti, ėjau į aštuntąją klasę.

– Vaikai dažniausiai tingi mokytis maldas, gal ir pamokėlių nelankytų, jei nebūtų reikalaujama. Kaip Jums sekėsi ruoštis Pirmajai Komunijai?

– Ruoštis buvo sunku. Negalėjau prisiversti paimti maldaknygės, atsirasdavo milijonai priežasčių nesimokyti. Maldos rodėsi be galo sunkios. Bet pamokėlės patiko. Kunigas labai gražiai viską aiškino, kantriai atsakinėjo į visas provokacijas. Net su pora skolų leido eiti išpažinties. Prieš išpažintį jaučiau net fizinį stūmimą nuo klausyklos. Po išpažinties taip pat jausmas buvo toks, tarsi akmuo nusirito nuo pečių, o po atliktos atgailos iš šv. Filomenos paveiksle pavaizduotos Marijos sulaukiau šypsnio. Vizija buvo asmeninė, bet labai šilta. Pasijutau tikrai išvaduota iš viso to suspaudimo, kuris mane slėgė.

– Kas pasikeitė Jūsų gyvenime, kai pirmą kartą priėmėte švč. Sakramentą?

– Po Komunijos jaučiau, kad reikia laikytis šio kelio. To meto vargonininkas Alvydas Vaitkūnas pakvietė į chorelį. Suveikė ambicija, nes kvietė mokykloje, klasės draugai manė, kad į pasimatymą, tad, norėdama paerzinti sunerimusį patinkantį klasės draugą, sutikau. Giedoti patiko. Draugė pasiūlė į procesiją ateiti. Prisimenu, nuėjau dalyvauti procesijoje ir, o vargas, netilpau į jokią suknelę. Zakristijoje išgyvenau visą jausmų skalę, prakeikinėjau save, ko čia atsigrūdau, buvo gėda prieš kitas mergaites, prisimenu, verkiau…. Nutariau daugiau į bažnyčią nebeeiti. Bet…. Tą pačią savaitę užsuko procesiją prižiūrinti moteris Onutė nešina balta medžiaga. Pasakė, kad kunigas nupirko ir dovanoja man suknelei pasisiūti. Mama žiūrėjo įtariai, ji pasakė, kad jei jau siųs suknelę, tai turėsiu ir įsipareigoti, dalyvauti procesijoje, o jei vis tiek nevaikščiosiu, tai kam ir siūti. Teko priimti sprendimą. Taigi situacijos taip klostėsi, kad Dievas pats mane vedė link savęs.

– Kokių iššūkių teko patirti?

– Kiekvieną kartą, vos tik aš pradėdavau maištauti, tuoj gaudavau atsakymą. Išmokau skaityti ženklus. Situacija po situacijos ir tapau parapijos jaunimo nare. Tuometinis kunigas Juozapas Dabravolskas tapo dvasiniu tėvu, pamokydamas, bardamas, patardamas. Kartais ir įstumdamas ar išprovokuodamas iššūkiams. Tarkim, po vienų rekolekcijų pranešė, kad dabar žodį tars jaunimo atstovė Nomeda Liktoravičiūtė [Nomedos mergautinė pavadė – red. pastaba]. Tada jaučiau, tarsi tuoj prasivers bažnyčios grindinys ir prasmegsiu. Nežinau, ką kalbėjau. Žmonių buvo galybė, drąsino tik kitų jaunimo atstovų akys ir laikomi už nugarų kumščiai. Po tų rekolekcijų raudojau balsu. Stresas buvo milžiniškas. Nežinojau tada, kad po tokio „krikšto“ nebebijosiu kalbėti viešumoje. Panašūs iššūkiai manę grūdino.

Gal todėl, kad mano kelias buvo toks banguotas, dabar galiu suprasti vaikus ir jaunuolius, ieškančius Dievo, gyvenimo prasmės, maištaujančius, drįstančius elgtis kitaip, nei įprasta. Pati per daug ką praėjau.

– Kodėl pasirinkote tikybos mokytojos profesiją?

– Bebaigdama vidurinę mokyklą, galvojau stoti į Dailės akademiją. Bet vėl Dievas man turėjo kitą planą. Kaip tik Pedagoginiame universitete atidarė tikybos katedrą ir kunigas priprašė manęs ir Renatos Bagdonaitės studijuoti tikybą. Pagalvojau, gal ir logiška, pirma pasigilinsiu į teologiją, filosofiją, tada jau turėdama ką pasakyti žmonėms, kalbėsiu dailės kūriniais. Ir vėl Dievo planas buvo kitoks, nei mano mintys. Nors antrą specialybę įgijau dailės mokytojos, bet tikyba tebėra pirmasis, pagrindinis mano gyvenimo darbas.

– Ką sakote silpnatikiams, mokiniams, jei jie klausia, ar Dievas yra, ar reikia jį tikėti, kodėl tikite, kodėl Jus pasirinko?

– Dievas mane pasirinkęs veda per gyvenimą ir koreguoja jį. Todėl, kai mokiniai paklausia, ar tikiu Dievą, galiu sakyti, kad jau ne tik tikiu, bet tiesiog žinau, kad Jis yra, kad Jis veda, kad Jis vadovauja. Reikėtų prirašyti visą knygą, jei norėčiau aprašyti visas situacijas, kur pasireiškė Jo valia. Nežinau, kodėl aš, visada atrodo, kad kiti padarytų geriau, paaiškintų įtikinamiau. Nesu niekuo ypatinga. Todėl kalbėdama su kitais tegaliu tik liudyti. Kai atsisuku atgalios, matau keistai vingiuotą savo kelią. Vaikystė, ieškojimai, parapijos jaunimo veikla, studijos, draugystės, meilės, tikybos mokymas, vienuolyno naujokynas, santuoka, 14 metų santuokoje, vyro mirtis, našlystė, vis kitos patirtys, atskleidžiančios gyvenimo grožį ir spalvų įvairovę. Kiekviena patirtis brangi, graži ir grūdinanti.

– Ko išmokote savo tikėjimo kelyje?

– Kai manęs mokyklos direktorė paklausė, kur mano stiprybės šaltinis, tegalėjau pasakyti, kad Dievas. Jei būčiau netikinti, tai šimtus kartų galėjau palūžti, bet dabar, kai būna labai sunku, tiesiog mane išneša ant rankų. Išmokau pasitikėti Jo valia. Nepasilikti parkritusiai po savo gyvenimo kryžiumi, bet keltis ir eiti, tai ir yra pagrindinė gyvenimo geroji naujiena. Dievas su mumis, Jam esame kiekvienas brangus, kiekvienu Jis rūpinasi, todėl keista, kaip žmonės save įtikinėja, kad Jo nėra. Tikriausiai taip lengviau netobulėti, nesikeisti, nenešti šviesos pasauliui ir lengviau save pateisinti.

– Nuoširdžiai Jums dėkoju už atvirumą ir drąsą pasidalinti savo tikėjimo patirtimi. Linkime Jums džiugios Kristaus prisikėlimo šventės.

1 Comment on Nomedai Drazdienei atminti

  1. Nomeda tu pati esi nepaprasta, todėl tave ir pasirinko. Sėkmės tau.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*