Nubuskime ir kelkimės
„Tas, kas nemyli laisvės ir tiesos, gali tapti galingu žmogumi, bet didžiu netaps niekados,“ teigė Volteras.
Visa praėjusi savaitė buvo persmelkta laisvės gynėjų dienos renginių, minčių, televizijos programų. Iš tikrųjų, tada, 1991 m., buvome laisvesni, kai kovojome už laisvę, nei dabar, 2016 m., kai už ją kovoti nebereikia. Laisvė ir tiesa tapo tokie savaime suprantami dalykai, kad net nesusimąstome, arba susimąstome, kai būna per vėlu, jas praradę, jomis nebegalėdami naudotis.
Dar 1988 m.spalio 22–23 d. vykusiame Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime Meilė Lukšienė, pedagogė, edukologė, habilituota socialinių mokslų daktarė, viena iš Tautinės mokyklos koncepcijos autorių, kalbėdama pažymėjo, kad „…šalia žiburiuojančių jaunų ir nebejaunų veidų, eina per mūsų sudėtingą istoriją sunkiais, kartais ir purvinais batais vergas. Jis giliai įsisukęs beveik kiekvieno mūsų viduje. Vergiškumas gimdo nuolankumą, paklusnumą, norą įsiteikti stipresniam, gimdo skundikus, melagius, o silpnesnių atžvilgiu – nuožmumą, panieką, autoritariškumą, netoleranciją, bailumą, nesavarankišką mąstymą bei sprendimą, įtarimą ir daugybę kitų labai nemalonių mūsų visuomenės bruožų. Su jais laisvi iš esmės nebūsime. Užteks stipresnio treptelėjimo iš šalies ar net krašto viduje – ir vėl būsime vergai. Prievarta gimdo prievartą.“
Ar ne taip dabar yra Širvintose?! Ar nesame tais vergais, nuolankiais, paklusniais ir besistengiančiais kuo labiau pataikauti ir įtikti. Nutilti ir neišsišokti… Nereikia ieškoti toli, kad įsitikintume: rajono reorganizacijos reikalai, bibliotekų pertvarkos, savo noru pasitraukiantys vadovai ir t. t.
O kaip mes minėjome tokią svarbią Lietuvai Laisvės gynėjų dieną Širvintose. Gražus minėjimas šia proga, sausio 12 d., įvyko Širvintų kultūros centre. Žiūrovų salė buvo pilnutėlė: ir mokinių iš viso rajono, ir mokytojų, ir Savivaldybės administracijos darbuotojų, ir Tarybos narių iš daugumos pusės (opozicijos, kaip ir tapo įprasta, nesimatė nė vieno atstovo). Valio! Net ant dūšios smagiau darėsi prisiminus, kaip būdavo panašiame renginy prieš metus, ar du, kai ta pati salė būdavo apytuštė, o žiūrovai, tie patys, etatiniai. Pasirodo, galima „pakviesti“ į renginį taip, kad nedrįsi neateiti. Apie žiūrovų sąmoningumą kalbėti neverta, reikia, kad kažkas lieptų ir eis, nes darbas šiais laikais didesnė vertybė nei laisva valia. Bet turbūt tikslas pateisina priemones. Gal kitais metais žiūrovai sąmoningai ateis. Nors vargu, štai buvusi valdžia, taip sąmoningai, atrodo, lankėsi, dalyvavo, pernai sveikino šios dienos proga, o šiemet nė kvapo. Dabartinei norėtųsi palinkėti išlikti neprogine.
Gražūs ir prasmingi tarti merės žodžiai priminė tuos įvykius, o salė nuščiuvusi klausėsi, net nedrįsdama paploti po kalbos, o gal nesuprato…
Kalbėjęs buvęs buvęs buvęs (labai jau daug „eks“ titulų buvo suminėta) J. Pinskus sausio 13-osios įvykius nupasakojo kaip trilerį, kuriame jis, superherojus, gelbėjo, skyrė kelią pro pasiųstus rusų kareivius link televizijos bokšto. Graži ir prasminga būsimo kandidato į Seimo narius viešųjų ryšių akcija. Gaila tik, kad nepakviesta prisiminimais pasidalinti nė vieno eilinio širvintiškio, buvusio tą naktį prie Seimo ar televizijos bokšto. O gal nieko ten nebuvo iš Širvintų? Buvo, tikrai buvo ir ne vienas, bet nepasivarginta surasti, pakviesti. Komandos, nurodymo organizatoriams iš Savivaldybės tikriausiai nebuvo duota. Kam įdomu, ką prisimena vietinis, juk savam kaime pranašu nebūsi, o ir nereikia tų pranašų.
Visa laimė, kad minėjimo dalyviams literatūrinę meninę kompoziciją, skirtą žymiam Širvintų–Giedraičių mūšiui, „Lietuvos vyrai į vainą jojo“ parodė Molėtų rajono Giedraičių Antano Jaroševičiaus gimnazijos mokiniai ir mokytojai (vadovė Donata Vertinskienė). Galima nesutikti dėl kompozicijos turinio tinkamumo Laisvės gynėjų dienai, tačiau istorinis – patriotinis šventės akcentas buvo labai nuoširdus ir tikras.
Buvo akcentų ir daugiau. Vienas iš jų – renginio vedėjas, kuris kaip savo ūkyje jautėsi: paplojam paplojam, ei „chebryte“, nemiegam, paplojam. Čia dabar pastovėkite (dalyviai) jus nufotografuos kartu su mere. Ar tikrai ta vieta, ar tikrai tai buvo pramoginio žanro renginys, kuriame galima leisti ir betarpiškiau bendrauti su publika? Galbūt…
Kiek būta džiugesio per Kalėdų eglės įžiebimo ceremoniją, kai buvo dalinamos merės Kalėdų žvaigždės, rodančios kelią Kalėdų seneliui, jų net neužteko. Negailėjo net po visą popieriaus lapą tokiam reikalui skirti, o tuo tarpu Laisvės gynėjų minėjime nesimatė neužmirštuolių, šios dienos simbolio. Pataupėme, nematėme reikalo jų dalinti, o gal nebuvo kur ant smulkių žiedelių merės vardui puikuotis…
Susirinkę prie laužo, ne „Lietuva brangi“, o himną užtraukėme, nors jis privalo būti giedamas arba grojamas visiškai kitomis progomis, iškilmėmis, bet sugiedojome ir pamiršome.
Na, bet čia, mūsuose, kur nauji specialistai yra ypatingai kompetentingi ir geriau žino, gali būti kaip yra.
Ir visgi, ačiū už šį minėjimą.
Ką dar reiktų pasakyti prisimenant šią dieną. „…reikia gilaus žmoniškumo, orumo ir tautinės savigarbos, kuri įpareigotų mus elgtis pagarbiai su kiekvienu žmogumi ir gerbti teisybę, visų pirmą už ją kovoti. (…) Absoliučiai atsisakyti melo visur . Mes privalome pasijusti ir fiziškai ir dvasiškai esą namie, o ne pakeleiviai“. (M. Lukšienė)
Ne žmogus valdžiai, bet valdžia žmogui turi tarnauti ir ne baugindama, meluodama ar nutylėdama, o gerbdama ir bendradarbiaudama. „…svarbu, kad kiekvienas visuomenės narys jaustų, jog viešasis gyvenimas tvarkomas ne kurios nors visuomenės dalies naudai, bet seikiant dermės ir atsižvelgiant į visų narių siekius – tik tada politinė valdžia turės deramą autoritetą, o piliečiai bus solidarūs. Solidari visuomenė ne tik išvengia alinančios socialinės nesantaikos, bet ir sėkmingai kuria gėrybes.“ (A. Navickas)
Esame savo krašto šeimininkai, esame Širvintų žmonės, kuriems rūpi jų ateitis ir dabartis. Nepanašu, kad kas kesintųsi į dabartinės valdžios pozicijas norėdamas jas uzurpuoti, o pakeitusi dabartinį savo požiūrį į žmogų, nekreipdama dėmesio į partiškumą, nuomonių skirtumus, kitus niuansus, valdantieji laimėtų kur kas daugiau, nei dabar, užsitraukdami neapykantą, panieką, kurią išreikšti viešai nieks nedrįsta.
Pabudome ir kelkimės, o neužmikime, neužsimerkime tam, kas žlugdo iškovotą ir apginta laisvę bei tiesą. Kiekvienas, kad ir pats mažiausias, pasipriešinimas vidiniam vergiškumui, padės budintis ir žadinti kitus. Tik būdami vieningi įveikėme juos Sausio 13-ąją.
Baimė ir grasinimai, susidorojimas ir psichologinis smurtas menkinant – laikinos priemonės, kuriomis galima pelnyti galią, bet gerbiamu ir didžiu tapti nepadeda.
Parašykite komentarą