„Nuėjome ilgą kelią“
Širvintų vaikų dienos centre gyvenimas virte verda. Iki pietų, kol vaikai pamokose, čia renkasi mamos ir tėčiai – vyksta užsiėmimai. Jau ne pirmi metai čia vykdomas tęstinis projektas „Socialinės atskirties mažinimas per integraciją į darbo rinką Širvintų rajone“. Su klausytojais bendrauja žinoma psichologė Aurelija Lingienė. Pertraukėlės metu kalbinu centro įkūrėją ir vadovę Eleną Petkūnienę.
Esat vienintelė ir nepamainoma centro vadovė jau kone dvidešimt metų. Buvot agronomė, sėkmingai darbavotės pagal specialybę ir staiga pasukot į visiškai kitą pusę. Baigėt socialinio darbo studijas, įkūrėt Širvintų vaikų dienos centrą ir jam sėkmingai vadovaujat. Kokia buvo pradžia?
Tikrai pamainoma, nes pasitikiu visais čia dirbančiais. Keitėsi laikai, žemės ūkio specialybės tapo mažiau paklausios, reikėjo galvoti apie kitą veiklą. Taip ir pasukau socialinio darbo linkme. Įstojau mokytis 2000 metais į Vilniaus Universitetą, įkūrėm organizaciją vaikų labdaros fondą „ Širvinta“, vėliau organizaciją „ Gelbėkit vaikus“, po to Vaikų dienos centrą. Rėmėmės švedų modeliu, kurio misija – vaikų dienos centrai. Tad viskas vyko dėsningai. Beje, pirmąjį dienos centrą kūriau ne Širvintose, o Bagaslaviškyje. Tuometiniam kunigui Gintautui Jančiauskui paruošiau projektą Nyderlandų fondams rytų ir centrinei europai remti parapijos namų statybai su sąlyga, kad juose bus ir vaikų dienos centras. Finansavimas buvo gautas, namai pastatyti, centras juose įsikūrė ir pradėjo veiklą. Pirmosios pagalbininkės buvo Aldona Aleksandravičienė , Janina Vošterienė, Nomeda Gasiūnaitė (išėjusi anapilin). Tai buvo 1996 m. Po metų įkūrėme centrą Širvintose, o Bagaslaviškį teko palikti, visko aprėpti neįmanoma.Bet patikėjom savo bendramintei Nijolei…
Tęsinį skaitykite gruodžio 16 d. laikraštyje „Širvis“
Parašykite komentarą