Naujausios žinios

Numelioruotas kaimas ir gyvenimai

Albina namuose tebesirūpina gėlėmis ir aplinkos tvarkymu. V. Patinskienės nuotrauka

SRTRF logo„Nedidelis, tačiau gražus buvo mūsų Avižonių kaimas. Taip, dabar yra tuo pačiu pavadinimu nemaža gyvenvietė, tačiau tai ne tas, – pradėjo pasakoti apie Avižonių kaimą buvusi jo gyventoja Albina Mikalajūnienė. – Kaimo dabar nebeliko, per didįjį melioracijos vajų iškeldino visus gyventojus. Dabar, per tiek metų, net nežinau, kas kur gyvena ir ar begyvena. O mano vaikystė kaime buvo labai sunki. Taip gyvenome ne tik mes, taip gyveno ir Korkozų, mano krikšto mamos Kazakevičienės šeima. Tik vėlų rudenį galėjau pradėti lankyti mokyklą. Kol šalnos nenukasdavo žolės, ganiau savo ir kaimynų karves. Mama pažadindavo brėkštant ir basom tekina bėgau paskui karvytes, nes bėgdama sušildavau. Šildydavausi kojas karvių šiltame šlapime, labai norėdavau miego, tad baksnodavau gulinčią karvę, kad ji atsikeltų, o man likdavo jos sušildyta vieta, susirietusi patupėdavau. Kielių mokyklą lankiau vos trejus metus. Daugiau tėvai neišgalėjo manęs leisti į mokyklą. Visą laiką svajojau tapti siuvėja, tačiau nebuvo galimybės, nebuvo lėšų. Nuo trylikos metų pradėjau kolūkyje melžti karves. Jų man buvo skirta dvidešimt. Vasarą bepigu, o štai žiemą, kai didžiausi šalčiai ir pusnys, nuo Avižonių iki fermos Kieliuose nemažas atstumas, brisdavau, skubėdavau, nes tamsu ir baisu buvo, juk dar maža buvau, o jau „solidi“ melžėja. Metų pabaigoje neturėjau ko parnešti namo, visai lengvas maišelis teko už visą metų triūsą. Ne ką daugiau uždirbdavo ir mama. Tėtis buvo ligonis. Du vyresnieji broliai taip pat jauni pradėjo dirbti kolūkyje, tai vos galą su galu sudurdavome, apie mokslus ir galvoti nedrįsdavome. Vėliau vyriausias brolis išvažiavo į Vilnių, ten dirbo ir gyveno iki mirties. Vyresnysis vėliau tapo traktorininku, išmoko dirbti kombainu. Dabar nebeliko mano brolių. Jauni mirė. Sunkios vaikystės gyvenimo sąlygos paveikė jų sveikatą. O ir aš savąja pastaruoju metu negaliu girtis, vis paskauda tai vienoje, tai kitoje vietoje. Tik ir liko prisiminimai. Nors ir sunkiai gyvenome, tačiau jaunystė nepaiso sunkumų. Šeštadienio pavakariais jau žinojome, kur, pas ką bus gegužinės, šokiai. Ir tolimas kelias tapdavo trumpu, kai būrys mergaičių juokaudamos, dainuodamos traukdavome į kitą kaimą šokti. Kaip dabar pamenu, eidavome su Vytuku, Irena, Česlovu, Melanija ir dar keliomis merginomis. Nemiegojusi kitą rytą bėgdavau į fermą. Sekmadieniais, susitvarkiusi fermoje, skubėdavau į Širvintų bažnyčią. Nepraleidau nė vieno sekmadienio be Šv. Mišių, nebent rimta priežastis sutrukdydavo. Su draugėmis nusprendėme: kam mums eiti į kitus kaimus, darom šokius pas save. O pas ką? Pas Albiną. Mano tėvukai neprieštaravo. Greit atsirado muzikantas Juozas Roličius. Jo grojamos polkos neleido sėdėti nė vienai porai, o iš po šokėjų kojų kildavo dulkių kamuoliai. Nespėdavome aslos pilstyti vandeniu. O jaunimo susirinkdavo būriai. Iš Kielių kaimo – tai jau savi, atsirasdavo net iš Jauniūnų, Motiejūnų, Romaškonių. Bernų būdavo daugiau nei mergaičių. Ne visi kavalieriai mums tiko, mes buvome „mandros panelės“. O tos „mandrosios“ dar turėjo kitą rytą anksti keltis į fermą. Buvo tokių rytų, kai šokiai baigdavosi saulei tekant, persirengi ir nemiegojusi bėgi fermon. Melžėja išdirbau dešimt metų. Pradžioje gaudavau maišiuką už metinį darbą, vėliau kelis rublius.“

Vargas Albiną išmokė įvairių darbų. Albina moka viską: šienauti, arti, sėti, kepti tortus, megzti, puiki virėja, netgi vestuves kaimynams suruošdavo, gražiai dainuoja, o kad gera šokėja, nė klausti nereikia. Gyvenimas po truputį ėmė taisytis, kai pirmininku tapo Žarnauskas. „Jis mane labai vertino, kai važiuodavo pas kaimiečius pirkti karvių, visada mane pasiimdavo kartu kaip konsultantę, išmanančią apie karves. Mano prižiūrimos karvės duodavo daugiausia pieno, kitos melžėjos į pieną pripildavo vandens, kad tik būtų didesnis primilžis, man to nereikėjo daryti, pieno vis tiek daugiausiai primelždavau aš. Stropiai, sąžiningai dirbau ir buvau įvertinta. Man, dvidešimtmetei, pats rajono pirmasis sekretorius A. Davidonis įteikė medalį už šaunų darbą“.

Taip bėgo jaunos dienos šokiuose susipažinau ir su savo būsimu vyru, Ištekėjau jauna, vos dvidešimt dviejų metų ir palikau Avižonių kaimą, apsigyvenau vyro tėviškėje. Čia gimė trys vaikai. Po kurio laiko visa šeima persikėlėme į Kabaldos kaimą. Neilgai truko ramus, šeimyninis gyvenimas. Jau suaugęs, tačiau labai jaunas mirė vyriausias sūnus, po metų tapau našle. Likau su mažamečiu aštuonerių metukų sūnumi. Nenuleidau rankų, išleidau sūnų į mokslus. Šiuo metu jis gyvena Elektrėnuose, pati gyvenu kartu su dukra ir žentu. Anūkai kai kurie jau suaugę, turi savo šeimas, kiti lanko mokyklą, vaikų darželį. Jaunystėje sunkiai dirbau, tačiau labai mažai uždirbau, todėl dabar gaunu apverktina pensiją. Nelengva buvo ir vaikus auginti, tačiau trys užauginau. Stebiuosi šiuolaikinėmis mamomis, kurioms suteikiamos tokios puikios sąlygos: net trejus metus gali būti su savo vaikeliu ir dar gauti išmokas, mano jaunystės laikais niekas nė rublio už vaikelius neduodavo, po dviejų mėnesių po gimdymo reikėjo eiti į darbą, kur nori ten dėk kūdikėlį. Na dar iki pusės metų galėjai pabūti, tačiau pinigų nemokėjo. Va kokie buvo laikai, kurių kai kas ilgisi. Dabar norėčiau apsilankyti savo gimtosiose vietose, bet žinau, kad ten užaugę krūmais, dalis tapo ariama žeme. Kartais pagalvoju koks dabar būtų Avižonių kaimas jei ne melioracija. Gal dar ir mano gimtieji namai būtų išsilaikę, o dabar deja… Sunkiai atsiduso Albina, nubraukdama ašarą, tačiau veidas giedrėja prisiminė jaunystės išdaigas, apie kurias nutylėjo.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*