Naujausios žinios

Nuo Širvintų meno mokyklos iki didžiausių pasaulio scenų

Straipsnis buvo išspausdintas šių metų liepos 27 d. laikraščio „Širvis“  30-ame numeryje.

Šių metų prestižinio „Young Classical Artists Trust“ konkurso finale dalyvavo lietuvis, pianistas Ugnius Pauliukonis. Mūsų rajone jis gerai žinomas. Ugnius yra buvusio ilgamečio Meno mokyklos direktoriaus, dabar mokytojo, Liaudiškos muzikos kapelos vadovo Gintaro Pauliukonio sūnus. Konkurse Ugnius su septyniais kandidatais varžėsi dėl pagrindinio konkurso prizo – galimybės tapti „YCAT“ organizacijos nariu. Konkurso finalas vyko vienoje garsiausių Londono kamerinės muzikos salių – Wigmore Hall. O štai liepos 20 dieną Širvintų kultūros centre Ugnius Pauliukonis su draugais širvintiškiams dovanojo nemokamą koncertą. Kaip Ugniui sekėsi nueiti tokį kelią, po koncerto pakalausėme jo paties.

– Kada supratote, kad gyvenimą skirsite muzikai?

– Manau, kad nuo 15 metų jau supratau. Vėlokai. Kai išvažiavau mokytis nuo 14 metų į M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, pakliuvau į tokią terpę, kur buvo didelė konkurencija, bet visi žmonės labai geri. Visi mano dėstytojai yra įdėję kažkokį indėlį, kad aš mylėčiau muziką. Labiausiai, manau, pirmoji mokytoja Eilina Stropaitė iš Širvintų muzikos mokyklos. Jos buvo padaryta pradžia iki paauglystės.

– O pirmoje klasėje ar buvo lengva?

– Kai aš buvau mažas, šešerių metų, aš iš darželio po pusryčių vaikščiodavau į meno mokyklą. Jokio spaudimo iš tėvų nereikėjo, aš pats labai norėjau ten būti. Man labai patiko meno mokykloje, patiko mano mokytoja Eilina. Ji buvo labai žaisminga. Ten nuėjęs aš ne tik grodavau, bet ir paspalvindavau, pažaisdavau su mokytoja.

– Ar neteko išgyventi „krizės“, kaip dažnam vaikui nutinka, kad nebesinori toliau mokytis meno mokykloje?

– Ne, tokios krizės man nebuvo. Tik paskutinėje, septintoje meno mokyklos klasėje aš šiaip aptingau. Tuo metu aš nieko nenorėjau, bet priverčiau save pabaigti ir pabaigiau. O po baigimo man pasiūlė mokytis toliau ir ilgai negalvojęs įstojau į M. K. Čiurlionio menų gimnaziją. Pirmas įspūdis buvo geras ir, kai pradėjau mokytis ir susipažinau su dėstytojais, supratau, kad ten bus visai smagu.

– Kaip sekėsi „Young Classical Artists Trust“ konkurse?

– Jau dalyvavau daugeliuose ir įvairiausių konkursų, bet šis skiriasi nuo kitų, kad jame niekas nelaimi jokių vietų: nei pirmos, nei antros, nei trečios. Tai tiesiog didžiulis renginys, kuriame dalyvauja daug vadybininkų ir jie pasirenka du atlikėjus, ir pakviečia tapti „YCAT“ organizacijos nariu. Šį kartą manęs nepakvietė, bet patekti į konkursą iš daugiau nei šimto pretendentų į aštuntuką ir sugroti vienoje iš didžiausių pasaulyje salių, tas įvykis mane labai pradžiugino.

– Ar lengva muzikanto duona, ar reikia daug ko atsisakyti, kad pasiektumėte tokių rezultatų?

– Oi, žinoma, kad nelengva. Nieko nėra lengvo. Norint ko nors pasiekti, reikia daug dirbti. Nežinau, ar reikia daug ko atsisakyt. Galima nieko neatsisakyt, bet visą laiką galima skirti mėgiamai ir kitai veiklai, kurią galbūt norisi daryti. Tereikia apipinti viską aplink tą pagrindinį laiką. Tik toks vienas receptas. Gal yra genijai, kurie gimsta ir jiems nereikia skirti daug pastangų, bet man daug pastangų reikia, daug skirti laiko, daug dirbti. Bet išgyventi galima, nes yra toks pajamų krepšelis. Šiek tiek pagroju, turiu mokinių savo privačioje klasėje, dalyvauju įvairiuose projektuose, kurių administracinis darbas atima didelę laiko dalį. Tampu ne tik muzikantu, bet ir savo paties vadybininku.

– Jūs jau ir mokytojas, o iš savo mokinių galite pasakyti, ar iš vaiko gali išaugti didis muzikantas?

– Po vienos pamokos jau galiu pasakyti, ar vaikas gabus ir ar sugebės groti. Juk muzikoje svarbu ne tik pirštus judinti, labai svarbi reakcija, atmintis, kaip veikia klausos aparatai. Yra vaikų, kuriems pasakai ir iš pirmo karto viską atsimena. Per pirmą pamoką aš jau galiu pasakyti, ar vaikas tam gabus.

– Jūs dabar gyvenate užsienyje, ar smagu grįžti į Širvintas?

– Dabar gyvenu Mančesteryje, kai grįžtu, be galo smagu, o kai į koncertą sueina tiek daug žmonių ir visi tokie malonūs, palaikantys, džiaugsmingi, man labai gera. Grįžti visada smagu, bet ne visada dažnai pavyksta. Kartais grįžtu labai trumpam laikui, kelioms dienoms. Tai tas dienas norisi tik pabūti namuose.

Paklaustas, ką Ugnius palinkėtų vienam vaikui, šiais metais įstojusiam į Meno mokyklos fortepijono specialybę. Jis neslėpė nuostabos, kad įstojo tik vienas vaikas ir atsakė:

– Na kadangi jis toks išrinktasis, kad vienintelis šiais metais įstojo, tai aš jam palinkėčiau pasistengti ir pabaigti šią mokyklą.

– Padovanojote širvintiškiams koncertą pavadinimu „Muzika, keičianti pasaulį“. Kodėl toks pavadinimas?

– Aš tikiu, kad muzika gali pakeisti pasaulį į gera. Pažiūrėkite, kiek į koncertą žmonių susirinko. Net nesitikėjau, kad tiek daug ateis. Labai gera buvo tiek daug širvintiškių matyti ir jiems koncertuoti.

– Ką norėtumėte palinkėti širvintiškiams?

– Norėčiau palinkėti drąsos ir, numetus tingulį į šalį, daryti ką užsibrėžia. Visur yra gabių žmonių, jų yra daug, bet ne visi jie kažką nuveikia, todėl linkiu veikti.

Ugnių Pauliukonį kalbino Andželika Bagočiūnienė

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*