Pasidalink per Facebook!

Po pamąstymų apie globėjų  padėtį ir jų indėlį siekiant mažinti auklėtinių skaičių globos namuose sulaukiau nemažai atsiliepimų. Tiek globėjai, tiek socialiniai darbuotojai pasakojo apie dar vieną globos pusę – gimdytojų ir globėjų santykius bei atsakingų tarnybų požiūrį į juos. Tai paskatino grįžti prie temos ir plačiau pakalbėti apie tai.

Viena socialinė darbuotoja (ne iš mūsų rajono) rėžia tiesiai šviesiai: „Vaikų teisių apsaugos tarnyba yra neveikianti organizacija!“. Ir pasitaiso: „Gal ir veikianti, bet ginanti ne vaikų, o juolab globėjų, bet „mamyčių-gegučių“ interesus“. Iš to, ką pasakoja kiti globėjai, susidaro panašus vaizdas: ši institucija akivaizdžiai palaiko gimdytojus (na, negaliu aš jų vadinti tėvais, liežuvis neapsiverčia).

Vieną darbą Vaiko teisių apsaugos tarnyba atlieka tikrai gerai – atsakingai parenka globėjus. Jie turi išklausyti atitinkamas paskaitas, yra testuojami ir tik tada patikima (arba ne) globoti vaikus. Žinau atvejų, kai šeimos reiškė norą, lankė užsiėmimus, bet teisės globoti negavo.

Suprantama, vaikui visada geriausia augti šeimoje ir, jei paslydusi mama (sakau, mama, nes tėvas dažniausiai tokiais atvejais iš viso nefigūruoja) rodo pastangas – tikras pastangas – susitvarkyti gyvenimą ir pati auginti vaikus, tai sveikintina ir palaikytina. Bet dažniausiai tos pastangos nenuoširdžios ir apgailėtinos.

Viena sostinės socialinė darbuotoja Jurgita (darbuotojos vardas pakeistas ir redakcijai žinomas) juokauja: „Mes turim tokį posakį „šita mamyte tai tik vaikų teisės apsaugos tarnyba ir gali tikėti““. Štai keletas pavyzdžių be komentarų:

„Kaip aš apsidžiaugiau, kai mama nustojo lankyti manąją Jurgą. Keletą pirmų mėnesių vis užgriūdavo bet kokiu metu, nesitarusi ir vis „ant drąsos“ šio to nemažai paėmusi. Vaikas po šių vizitų kelias dienas būdavo išmuštas iš vėžių“.

„Aštuonmetis Nerijus dažnai mokyklon eina neišsimiegojęs, nes mama kartais ir po vidurnakčio paskambina pasiguosti dėl eilinio sugyventinio keliamų problemų, išpažinti amžiną meilę ir prižadėti atvykti su lauktuvėmis artimiausiu metu. Bet tas metas vis neateina. Man taip gaila to vaiko“.

„Rytės mama eilinį kartą praleido teismo nutartimi paskirtą pasimatymą. Priežastis – buvo jos gimtadienis, kurį šventė su draugais ir užmiršo apie susitikimą. Ar ne gražu būtų buvę atšvęsti su dukra, kurią dievagojasi taip mylinti?.. Nusivedžiau mažąją parduotuvėn ir išimties tvarka leidau pirkti ką norinti, kad nors kiek sumažinčiau širdgėlą“.

Tokių pavyzdžių galėčiau begales pateikti. Globėjai apie minėtus nutikimus pareigingai praneša Vaikų teisių apsaugos tarnybai. Ar mamos sulaukia kokių sankcijų? Nebent švelnaus pabarimo, taip teigia globėjai. Ypatingai po tokios situacijos, kai mama pasiima vaiką pusdieniui, nusiveda pas sugėrovą, iš ten, kilus konfliktui, pusnuogė pabėga vaiką palikusi likimo valiai. Kai paklaikusi globėja, nesulaukusi vaiko, ją šiaip taip prikelia iš girto miego, ši nebegali pasakyti sugėrovo adreso ir atsisako eiti pasimti vaiko, nes bijanti. Išsigandęs vaikas rastas su policijos pagalba. Ačiū Dievui, jo nenuskriaudė, tik baimės buvo daug. Ir ką? Mama ir toliau ramiausiai ateina pasiimti vaiko, jei globėjai nenori jo išleisti, apšaukiami kietaširdžiais monstrais, nesuprantančiais kaip mylimai mamai sunku nebendrauti su mylimu vaikeliu. Žinoma, juk jis vienas belikęs, kiti penki jau užaugo ir atsisako su ja matytis. O Tarnyba, nors ir pripažindama, kad globėjai turi teisę patys reguliuoti pasimatymus, vis tiek prašo neatimti iš mamos galimybės matyti vaiką. Ji dar pasitaisys. Gal seniau liaudis protingesnė buvo teigdama, kad kuprotą tik grabas ištiesins.

Nenoriu menkinti Vaikų teisių apsaugos tarnybos nuopelnų, bet, prisiklausiusi tokių istorijų, darau gal ir nelabai populiarią išvadą: tokiais atvejais reikalingi „Barnevernet“( Norvegijos analogiškos tarnybos) metodai. Kai tokie išpaikinti lietuviai išvyksta į užsienį, juk skundžiamasi ne tik norvegų, bet ir kitų šalių vaikų teisių gynėjais, tai ir atrodo, kad vyksta kažkas nežmoniška. Viskas ten žmoniška, tiesiog nepatikimi tėvai griežtai atskiriami nuo vaikų, kad jų toliau netraumuotų.

Dar viena problema – atostogos. Viena globėja pasakojo, kaip net po savaitės rudens ar pavasario atostogų jos dešimtmetis globotinis grįžta  nebe toks: pamiršęs drausmę ir dienotvarkę. O mylinčios mamytės kaimynai pasakoja, kad tas dienas vaikas lakstė be priežiūros ir dažnai jų pamaitinamas, nes mama tam neturėjo nei laiko, nei noro, o gal ir galimybių: niekas nepatikrino, ar ji turi maisto atsargų, ar galės vaiką pavalgydinti.

Gal specialistai mane užginčys (ir tegul, kita nuomonė labai reikalinga), bet, mano nuomone, toks nuolaidžiavimas ir popinimas tikrai neskatina gimdytojų taisytis, juolab, gerinti jų santykius su globėjais, laikyti jų sąjungininkais, o ne nesutaikomais priešais. Skaudžiausia, kad pralaimėjęs visada būna vienas – į skirtingas puses tampomas vaikas. Leiskim jam užaugti ramiai, suteikim laimingą vaikystę. Jo interesai privalo būti pirmoje vietoje.

Po pamąstymų apie globėjų  padėtį ir jų indėlį siekiant mažinti auklėtinių skaičių globos namuose sulaukiau nemažai atsiliepimų. Tiek globėjai, tiek socialiniai darbuotojai pasakojo apie dar vieną globos pusę – gimdytojų...