Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas liepos 11 d. laikraščio „Širvis“ 26-ame šių metų numeryje.

Kriaunų kaimas yra netoli Kiauklių, priklauso Kiauklių parapijai. Iki 1948 metų jis buvo Šešuolių valsčiaus teritorijoje. Per kaimą tekėjo Vilkesos upelis, vietinių kartais vadinamas Malka. Melioruojant jo vagą pakeitė, todėl dabar sunku nustatyti buvusių sodybų vietas.

Kaimo pavadinimas aiškinamas paprastai. 1969 metais mokytoja Z. Dzemionaitė, užrašinėdama vietos gyventojų pasakojimus, girdėjo tokią versiją: „Artojas ardamas rado dideles peilio kriaunas. Nuo to kilęs kaimo vardas“. Tais pačiais metais mokytoja užrašė ir Kriaunų gyventojos Elenos Stundienės pasakojimą apie pietinėje kaimo pusėje esantį Pagojaus kalną, apaugusį senomis liepomis ir Siūrų miško šiaurinėje pusėje esantį didelį akmenį, vadinamą Puntuku. Tais pačiais metais mokytojos užrašytas ir pasakojimas apie Velnialūgį – 15 arų prūdą ir 300 metrų ilgio upelį. O 1935 metais kriauniškis Viktoras Gečys tautosakos rinkėjams pasakojo apie kaimo rytuose esančią pievą, vadinamą Gaidziuku. Anot pasakotojo, seniau ten daug kam vaidendavosi giedantis gaidžiukas. Taigi, mitologinių vietų apie Kriaunas būta. (Duomenys paimti iš knygos „Širvintos“).

Kaimas buvo rėžinis. Vykstant žemės reformai, Kriaunos, kaip ir kiti kaimai, skirstėsi į vienkiemius. Tai vyko apie 1936–1937 metus. Kaimo būta didelio. Naudojantis interaktyviuoju žemėlapiu apskaičiuota, kad jo teritoriją sudarė 330 ha. 1923 metų gyventojų surašymo duomenimis Kriaunose gyveno 217 žmonių, kai Kiaukliuose – tik 61. Deja, 2001 metais buvo telikę devyni gyventojai. Senbuvių liudijimu, kaime būta 52 sodybų.

To kaimo gyventojai garsėjo vienodomis pavardėmis, nors jų ir nesiejo giminystės ryšiai. Kaip ir kitur, neapsieita be pravardžių. Pasakojama, kad turtingesni, daugiau žemės turintys kaimiečiai buvo pagarbiau vadinami. Štai Šimonių kaime buvo penkios sodybos. Turtingesnieji buvo šaukiami Šimoniais, o vargingesnieji – Šimoniukais. Be Šimonių, paplitusios Lisauskų, Murauskų, Gečių, Narbuntų, Kanapienių, Kalesnykų, Jočių, Kriaunaičių pavardės. Dar sutinkamos: Bilotas, Sabaliauskas, Stankevičius, Baranauskas, Mackevičius, Zapolskas, Butkus, Masiukas, Sičiūnas. Šeimos buvo nemažos, augino po 3–6 vaikus. Kriaunose žemės nebuvo labai derlingos, todėl visiems teko sunkiai dirbti. Bet žmonės buvo darbštūs, užjaučiantys ir padedantys vieni kitiems. Kai I-ojo pasaulinio karo metais kaimyninis Rubikonių kaimas nukentėjo nuo gaisro, pagalbos ranką padegėliams ištiesė ir kriauniškiai. Ona Šimonienė, kurios vyras Viktoras buvo kare, daugiavaikio našlio Pranskėno šeimai leido apsigyventi savo namuose, o pati su vaikais glaudėsi pas tėvus. Grįžęs namo Viktoras Šimonis irgi kurį laiką gyveno pas uošvius, kol Pranskėnų šeima rado kitą būstą.

Didelis kaimas, žinoma, negalėjo būti be mokyklos. Gaila, nepavyko rasti duomenų apie daraktorių mokyklas Kiauklių krašte, bet jų tikrai ten būta. Veikė daraktorinė mokykla ne vienerius metus ir Kriaunose. Kai iš karo grįžęs Viktoras Šimonis pasistatė naujus namus, kaimo sueigoje buvo nutarta, kad nuo šiol mokykla bus jo namuose, nebesikraustys paeiliui iš vienos sodybos į kitą. Šimonių namas buvo dviejų galų, tai viename įrengė mokyklą, kitame gyvendavo mokytojai, o per vidurį esančioje kamaroje glaudėsi gausi šeimininkų šeima. Vėliau, matyt, pasidarė per ankšta, nebepatogu, todėl mokykla perkelta į Petro Narbunto namus, o mokytojai ir toliau gyvendavo pas Šimonius. Marytė Šimonytė-Inčiūrienė prisimena, kad mokytojai Žuliai buvo jos krikšto tėvais, o mokytoja Dubindrytė krikštijo jos brolį Vytautą.

Nežinoma, kada tiksliai įkurta Kriaunų mokykla ir kada buvo uždaryta. Greičiausiai tai įvyko prasidėjus karui. Pokariu, jau sovietams valdant, ji vėl buvo atidaryta ir veikė tuose pačiuose Petro Narbunto namuose. Sovietiniu laikotarpiu mokytojavo Stasys Gumbaragis, Pranckūnaitė, Linkevičiai, Narbuntaitė. Paskutinė mokytoja – Emilija Meliūkštienė.

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu mokytojavo Stašienė, Dubindrytė, Žuliai, Karčiauskienė, Šabaniauskienė. Vietiniai stebėjosi, kaip į atokų kaimą su maža dukrele atvyko kaunietė, garsaus dainininko Antano Šabaniausko žmona? Pasirodo, ponia Šabaniauskienė buvo laisvamanė ir Kaune jos mokytojauti nebepriėmė, tad ji važiavo ten, kur gavo darbą. O dainininkas tikriausiai nebuvo laisvamanis, nes, atvažiavęs lankyti šeimos, sekmadieniais ateidavo į Kiauklių bažnyčią ir giedodavo su jos choru. Kriaunose Šabaniauskams gimė ir antroji dukrelė. Vėliau ponia išvyko ir visai atsisakė mokytojos darbo.

Šimoniams apgyvendinti mokytojus buvo naudinga, jie mokėjo už butą bei maitinimą. Pelninga buvo ir pavėžėjimo paslauga. Tais laikais nebuvo automobilių, keliauti tekdavo arkliuku, o reikalų mokytojams buvo visokių. Pavėžėjimas iki Šešuolių kainavo tris litus, o iki Ukmergės – penkis. Sunkiai besiverčiantys kaimynai neretai prašydavo užleisti jiems pavėžėjimo paslaugą, duoti užsidirbti ir Viktoras Šimonis sutikdavo.

Dideliame Kriaunų kaime visi vaikai į mokyklą netilpo, todėl gyvenantys arčiau Kiauklių lankė tenykštę mokyklą. Neretai vienos šeimos vaikai lankydavo mokyklą paeiliui, nes tekdavo eiti ganyti.

Tremtys, atrodo, aplenkė šio kaimo gyventojus, niekas nebuvo išvežtas. Tačiau sovietinė okupacija sužlugdė daugelio viltis ir planus, sugriovė ne vieną likimą. Pokaris nebuvo ramus. Kaip pasakoja gyventojai, ne vienerius metus teko miegoti nenusirengus, nes niekada nežinodavai, kada ir kas tave pakels vidury nakties. Reikėjo mokėti prievolę valstybei, remti partizanus, ką jau bekalbėti apie stribų savivalę – jie savo dalį išsireikalaudavo kada panorėję. Prasidėjus kolektyvizacijai, Kriaunose įkūrė „Draugystės“ kolūkį, vėliau sujungė su Kiauklių kolūkiu.

Šiandieną Kriaunų kaime tėra trys sodybos, dar penkios priklauso vasarą atvykstantiems kaimo ramybės mėgėjams. Tiek beliko iš daugiau nei penkių dešimčių sodybų…

Už pagalbą rengiant straipsnį, dėkoju Marytei Šimonytei-Inčiūrienei ir Jonui Lisauskui.

Straipsnis buvo išspausdintas liepos 11 d. laikraščio „Širvis“ 26-ame šių metų numeryje. Kriaunų kaimas yra netoli Kiauklių, priklauso Kiauklių parapijai. Iki 1948 metų jis buvo Šešuolių valsčiaus teritorijoje. Per kaimą tekėjo...