Naujausios žinios

Onutės sukurta grožio oazė

Valda Patinskienė

Straipsnis buvo išspausdintas  birželio 28 d. laikraščio „Širvis“ 26-ame šių metų numeryje.

Pavasarį tvarkome aplinką, sodiname naujus gėlių daigus, purename po žiemos susmegusią žemelę. O vasarą jau galime grožėtis darbo rezultatais. Žydi, kvepia, gėlynai džiugina ne tik darbščiuosius darželio šeimininkus, bet ir aplinkinius. Matančių kaip sutvarkytas Viniaus gatvės 41 bendrabučio kiemas ypač daug, nes čia beveik miesto centras: čia įsikūręs stomatologijos kabinetas, čia pat „Mūsų šeimos poliklinika“, Policijos komisariatas, o kur dar šio bendrabučio ir priešais esančio namo gyventojai, na ir atvykstančių į automobilių stovėjimo aikšteles vairuotojai ir keleiviai – visi mato ir visi grožisi taip sutvarkyta aplinka. Daugelis prisimena, koks kiemas ir šio kiemo aplinka buvo. O buvo tik žalioji veja, numintais pakraščiais, „pasipuošusi“ žydinčiomis piktžolėmis, ir visiems buvo taip įprasta, kad niekam nebadė akių tokia tvarka. „Et, bendrabutis, čia kitaip nebus,“ – manė dažnas. Ir visiem tiko, buvo gerai, tokioje aplinkoje užaugo ne viena karta. Tokia tvarka gyvavo tol, kol į šį bendrabutį iš sostinės neatsikraustė O. Amosenko. Šiai darbščiai vilnietei butas tiko, o jo aplinka – ne. Dar gerai nesusipažinusi su naujaisiais kaimynais ėmėsi aplinkos tvarkymosi darbų. Palaikymo susilaukė tik iš brolio, visiems gerai pažįstamo Videniškio kaimo kapelos vadovo Juozo Vasiliausko. Pats Juozas Molėtų rajone, savo namų teritorijoje, mėgo auginti ir prižiūrėti gėles, o čia mielai sesutei jis su malonumu vežė daugiamečių gėlių daigus, dekoratyvinių krūmų kerus, konsultavo kur kuris daigas geriau vešės, kur geriau derės. Ne iš karto, ne per vienerius metus šis kiemas tapo tokiu, kokį matome. Tai kruopštus Onutės darbo rezultatas. Aplinkos pasikeitimą pirmasis pastebėjo tuo metu buvęs meras Kęstutis Pakalnis. Jis už gražiausiai tvarkomą daugiabučių namų aplinką ne kartą įteikė Onutei padėkas, piniginę premiją, keturis metus skyrė nemokamą rajoninio laikraščio prenumeratą. 2016 metais merė Ž. Pinskuvienė Rudens šventės metu Vilniaus g. 41 atstovei O. Amosenko įteikė lentelę „Gražiausiai tvarkoma daugiabučių namų kiemo teritorija“ ir padėką. „Ar tikrai taip pasikeitė namo gyventojai, kad mieste Jūsų namo kiemas gražiausiai tvarkomas?“ – klausiu aš. Darbščioji Onutė kukliai nutyli. JI dėkinga Komunalinio ūkio direktoriaus pavaduotojui Dangerui Pečiuliui, kad sausros metu atsiunčia laistymo mašiną gėlynams palieti, nes pati, gyvendama antrame aukšte, nesugebėtų to atlikti, ypač dėkinga buvusiam direktoriui už įrengtą suoliuką. „Taip gera pailsėti tarp gėlių,“ – sako Onutė. Retkarčiais prie gėlynų tvarkymo darbų prisideda kaimynė Zosė Ivanauskienė, Genė Pečiulienė atveža gėlių. O štai akmenys, pūpsantys tarp gėlių – tai jau Onutė triūsas, pati juos atgabeno, gražuolis išskabtuotas medinis baravykas – brolio Juozelio rankų darbo dovana.

„Aplinką puošiu ne dėl padėkų ar apdovanojimų – esu taip nuo mažens išauklėta. Kur gyvenau, visur ir visada žydėjo gėlės. Toks ir mano broliukas Juozelis (tik mažybiniu vardu Onutė mini savo a. a. brolį Juozą Vasiliauską). Kai Juozelis gyveno Videnišky, Molėtų rajone, jo namas skendėjo gėlėse. Kai persikėlė į Želvą, Ukmergės rajone, pirmiausia ėmėsi namo aplinkos tvarkymo darbų. Pamatytumėt, kiek ir kokių rūšių prisodinta ten gėlių bei krūmų. Ir kiekvieno daigelio pavadinimą broliukas žinojo. Apie kiekvieną galėjo papasakoti: kokią šis augalėlis mėgsta žemę, kuo jį patręšti, kur jį geriau sodinti, ar mėgsta saulutę, o gal pavėsį, kada krauna žiedus, kaip žydi, iš kurio krašto atkeliavęs – tiesiog vaikščiojanti darželio gėlių enciklopedija,“ – didžiuojasi savo broliu Onutė. Neapleidžia ir dabar sesutės šios Želvos sodybos – gaila broliuko įdėto darbo, štai ir dabar besikalbant su Onute, pasirodo, tik vakar grįžo iš Juozo Vasiliausko sodybos, tvarkė, ravėjo, šlavė, valė. Po kurio laiko ir vėl ten vyks. „Atrodo, kad ten pasikalbėjau su broliuku,“ – nubraukė ašarą Onutė. Labai tamprūs santykiai buvo tarp sesers ir brolio. Ne veltui juokais Juozas seserį Onutę „matka“ (mama) vadindavo. Laukiant svečių (o jų begalės būdavo pas J. Vasiliauską), tik „matka“ galėjo jam įtikti supjaustyti maistą ar serviruoti stalą. Čia jau brolis buvo griežtas pedantas, jam bet kaip nepadarysi. Tačiau Onutė jam įtikdavo. Juozas mokėjo daug „moteriškų“ darbų: mezgė virbalais, nėrė vąšeliu (mat augo Juozelis tarp penkių sesučių, buvo jauniausias, „babunytė“ anūkes mokė megzti virbalais, o kad Juozelis neliktų be dėmesio ir jam į rankytes įduodabo virbalus), o kokius tortus kepė, geriausia konditerė vargu prilygs. Kai 1975 metais Juozas dalyvavo Vengrijoje vykusiame SEV šalių konditerių konkurse – grįžo apdovanotas aukso žetonu. O jo pagamintas beze tortas buvo užbalzamuotas ir liko kaip eksponatas. Juozas ne tik muzikantas ir mezgėjas, jis tautodailininkas – medžio drožėjas, mokėjo tą medį skobti, pinti. Jo darbai buvo demonstruojami Maskvos liaudies ūkio pasiekimų parodoje, viena vaza – medinė, pagamintą slaptu medžio pynimo būdu – buvo nupirkta ir liko nuolatinei parodos ekspozicijai. O iš medžio gumbų padaryti dirbiniai puošia sesers Onutės butą. „Čia ne patys geriausi jo darbai,“ – sako sesuo. Kad rastum įdomų medžio gumbą, reikia nemažai paklajoti mišku, po to laukia kruopštus rankų darbas, bet tai atsiperka, kai pamatai savo darbo rezultatą: gamtoje nėra vienodų medžio gumbų, todėl ir Juozo dirbiniai kiekvienas kitoks, nepakartojamas, originalus. Savo gaminių Juozas negailėjo: daugelis jo draugų ir pažįstamų buvo apdovanoti jo mezginiais, žvakidėmis, gėlių ar žydinčių krūmų daigais. Na, o tolimesni, girdėdavome ir matydavome Juozą grojant televizijos laidose „Duokim garo“, matydavome dalyvaujant Širvintų kultūros centre organizuojamuose kaimo kapelų renginiuose.

Tokie jau tie Vasiliauskai. Kur gyvena, ten skleidžia gėrį ir grožį. Tokia yra ir Ona Vasiliauskaitė-Amosenko. Su vyru užauginusi dvi dukras Olgą ir Ireną, jau ir anūkų susilaukusi, kai kada ir sveikata pasiskundžianti, tačiau negalinti gyventi be veiklos, be grožio kūrimo. Laukia apsilankant anūkų, Olgos vaikų – Viktorijos ir Artūro, atvykstančių iš Vilniaus, visada laukia retokai apsilančios dukters Irenos su šeima, šiuo metu gyvenančios Prancūzijoje (ir vargu ar begrįšiančios). Anūkei Arinai šiuo metu jau 16, o mažėliui Kristijanui – 7 metai. Skauda širdį, ilgisi, laukia „prancūzų“, tačiau toks gyvenimas – selevi – kaip sako patys prancūzai. Gal darbas, puošiant aplinką, apramina, pakeičia minčių eigą.

Apžiūrėjau tą Onutės darbo „barą“, tikrai gražu ir tinkamai valdžios įvertintas, tik štai tokiame daugiabutyje gyvena daug jaunų žmonių, jaunų šeimų, daug paauglių, o kad imtų taip ir išeitų visi draugiškai į talką Onutei, juk tai bendras kiemas, visiems garbė gavus tokį gražiausiai tvarkomo daugiabučių kiemo apdovanojimą, o tvarko tik vienintelė pagyvenusi darbštuolė. Ir tvarko ne tik gėlynus, netgi palei naujai pastatytas sūpynes jau mėtosi saldainių, ledų, čipsų pakuotės. Nėra šiukšlių dėžės, Onutė pastatė dailų kibiriuką popieriams. Vaikai supasi, popieriukus mėto, į kibiriuką sunku įmesti – ne mama tvarko. Jų tėvai augo šiuose namuose, kai dar čia negyveno Ona Amosenko, gal todėl ir patys nesitvarko ir vaikų nemoko gerbti kitų darbo, puoselėti grožį. Raginčiau nepalikti vienos moters visuomeniniais pagrindais arba tikriau, savo įgimto darbštumo dėka, tvarkyti visiems priklausantį kiemą, o imti bendrai tvarkytis. Pajusite, kaip malonu dirbti bendrai, prižiūrėti savo pasodintą gėlę, su vaikais laistyti naujus daigus. Atrasite naujus santykius tarp kaimynų, naujai su jais susipažinsite, o ir kitiems namams tapsite puikiu pavyzdžiu. Manau, Onutė tik pritartų ir mielai dalyvautų tokioje talkoje. Tikiuosi, kad ir bendrabučio gyventojai neliks abejingi tokiam pasiūlymui. O Jums, Onute, tik sveikatos ir toliau būti nenuilstančia miesto grožio puoselėtoja.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*