Naujausios žinios

P. Širvys: „Mokykitės iš gerų poetų“

Parengė Janina Pukienė

Nuotrauka iš bernardinai.lt

Straipsnis buvo išspausdintas  birželio 7 d. laikraščio „Širvis“ 23-ame šių metų numeryje.

Neseniai Mikalajūnų kaimo gyventojas Balys Ališauskas pasakojo apie pažintį su garsiu poetu Pauliumi Širviu. Apie tai yra paminėta ir atsiminimų knygoje „Metai su Pauliumi“. Knygoje yra ir daugiau sąsajų su mūsų rajonu. Knygos sudarytojas Alfas Pakėnas apie 1980 metus yra mokytojavęs Bagaslaviškio vidurinėje mokykloje. Atsiminimų pluoštą apie bičiulystę su poetu knygai pateikė ir kraštietis rašytojas Viktoras Brazauskas, kilęs iš Taučiulių kaimo, mokęsis Musninkuose. Poetas ne kartą lankėsi Taučiuliuose, mėgo pasivaikščiojimus Širvintos pakrantėmis. Gal dar yra vietinių gyventojų, menančių garsųjį dainių klajojant pievų takais? Skaitytojų dėmesiui pateikiame sutrumpintą rašytojo pasakojimą apie susitikimus su Pauliumi Širviu.

„1958 metų lapkritį gavau iš „Moksleivio“ žurnalo laišką. Tada mokiausi Musninkų vidurinės mokyklos dešimtoje klasėje.

Trumpas laiškas buvo rašytas ranka ant iš bloknoto išplėšto lapelio: „Drg. V. Brazauskai, tris jūsų eilėraščius spausdiname Nr. 12. Mokykitės iš gerų poetų. Tobulinkite formą, rimavimo techniką ir pan. Sėkmės! Paulius Širvys“. Tiesa, laiškelis sekretoriate buvo užregistruotas. Matyt, poetas nenorėjo varginti mašininkės.

Akivaizdžiai susipažinom kitų metų vasarą. Aš nedrąsiai pravėriau redakcijos kabineto duris (Stalino pr. 14). Paulių pažinau iškart. Buvau matęs nuotraukoje. Kabinete sėdėjo už mane gal porą metų vyresnis vaikinas.

– Šaunuolis. Gerai rašai. Susipažink. Čia Vacys Bukauskas. Jaunas, bet geras poetas.

– Jūsų eilėraščių esu skaitęs, – spausdamas Vaciui ranką, tariau. – Neprisimenu, „Jaunimo gretose“, ar kitur.

– Vacy, einam į „daržą“. Viktoras ten, tikriausiai, nėra buvęs…

– Hm… – pagalvojau, – kas tas „daržas“?

Paėjėję keletą žingsnių prospektu ir priėjom „daržą“. Tai buvo vasaros kavinė po atviru dangumi.

– Mostelsim sauso? – Vacio paklausė Paulius.

– Gal ir sauso, – sutiko Vacys. – Karšta.

Nieko nesupratau, kas tas „sausas“. Buvau ragavęs naminės, portveino, kagoro, bet „sauso“ neteko. Sauso spirito tabletes deginom per chemijos pamokas.

Vacys iš bufeto atnešė du butelius ir taures. Išpilstė. Vynas buvo žalios spalvos.

– Na, už pažintį, – mostelėjo ranka Paulius.

Su Pauliumi sveikinosi, spaudė ranką ir pagyvenę, ir jauni… Supratau, kad poetas čia kaip žuvis vandeny…

Kai šiek tiek apšilom, Vacys paklausė:

– Turi su savim „Tiesiu toliams…“?

Paulius padėjo į peleninę smilkstančią cigaretę ir iš vidinės švarko kišenės išsitraukė išilgai sulenktą mokyklinį sąsiuvinį. Kiek trūkčiojančiu balsu pradėjo skaityti. Paskaitė kelis eilėraščius.

– Gal išleisiu knygą. Paskaitysit.

Ir kaip po daugelio metų nustebau, paėmęs į rankas Pauliaus Širvio faksimilinį poeto poezijos rinkinį „Tiesiu toliams rankas“. Jame buvo to paties sąsiuvinio faksimilė! Tas pats sąsiuvinėlis kaip feniksas pakilęs iš pelenų. Jį poetas buvo praradęs su švarku.

Gavau iš buvusios literatūros mokytojos laišką. Prašė atvažiuoti su dviem poetais. Geriausia būtų, jei atsivežčiau ir Paulių Širvį. Ji žinojo, kad su poetu esu artimai pažįstamas. Priminė Pauliaus Širvio „Moksleivyje“ išspausdintus eilėraščius.

Buvo gruodžio pradžia. Užėjau pas Paulių į butą. Jis sutiko. Prikalbinau ir buvusį kursioką, pradedantį literatą Remigijų Baltrušaitį. Nuvažiavom į buvusią mano Musninkų vidurinę mokyklą (Širvintų raj.), tą pačią, kur mokėsi ir Ignas Šeinius… Paulius buvo pasipuošęs.

Vakaras vyko miestelio kultūros namuose. Viskas buvo gerai organizuota. Dalyvavo mokiniai, mokytojai, miestelio ir kolūkio inteligentai.

Po oficialios dalies patraukėm į mokytojos Marytės Buteikytės-Vaicekauskienės namus. Ten įvyko antras, intymesnis literatūros vakaras.

Mes trise buvome pasiryžę pėsti pareiti į mano namus (penki km). Bet mokytoja ir jos vyras nė girdėti nenorėjo.

Rytą mažumėlę pasitaisę sveikatą, sėdom į mokytojos vyro Vytauto automobilį ir pardardėjom į mano kaimą.

Kaimynai turėjo telefoną, tad tėvai buvo įspėti.

Mama baigė virti didžkukulius. Tėvas tik ką nusiskutęs ir išsikvėpinęs. Tėvą Paulius matė tik kartą, kai buvome nuėję lankyti į ligoninę Kauno gatvėje. Bet tai dabar netrukdė surasti bendrą kalbą.

Mama padavė į stalą. Pradžiai po du didžkukulius.

– Pauliau, valgyk, – ragina. – Paulius nė krust.

– Mes pas Viktoro mokytoją valgėm, – sumelavo.

Ten iš mandagumo gal vieną sumuštinį sukramtė.

– Pauliau, suvalgyk nors vieną. Kitaip negausi, – tėvas pravėrė spintos duris. Ten stovėjo 0,7 „Kristalinės“.

Paulius muistosi, bet vieną suvalgo. Padėkoja mamai.

Tėvas nusileidžia ir pastato butelį ant stalo. Paulius pralinksmėja. Po antro stiklelio pasidaro šnekus. Kalbasi lyg seni pažįstami, nors, kaip minėjau, tėvą buvo matęs tik kartą ligoninėje.

Gruodžio dienos trumpos. Žiūriu – laikas į autobusą. Aš įduodu abiem kelionei pinigų ir palydžiu į autobusų stotelę. Man į darbą tik antradienį. Pabūsiu pas tėvus.

Vėliau su Paulium pas tėvus lankėmės ne kartą ir ne du. Bastėmės Širvintos pakrantėm, takais pro žydinčius rugius, miegodavom ant šieno. Mūsų pokalbiai sukdavosi apie gyvenimą, literatūrą. Jam patiko J. Strielkūnas, Alf. Bukontas, jaunasis V. Skripka. Daugmaž įsivaizduoju, ką Paulius pasakytų apie šiandienos eksperimentatorius…

Kartą rugpjūčio pabaigoj, nepaskambinęs telefonu (jo telefonas už nemokėjimą buvo atjungtas) Paulius užsuko pas mane į Literatų gatvę. Pas mus jis lankėsi ne kartą. Žmonai nepatiko, kai pas mane užsukdavo pakaušęs poetas, ar prozininkas, bet Paulių ji visada gerbė.

Čia papasakojau tik keletą epizodų iš ilgos ir prasmingos pažinties su Pauliumi Širviu. Norėčiau šiuos pabirus prisiminimus užbaigti poetui skirtu dvieiliu. Jis, beje, buvo išspausdintas poeto Felikso Jakubausko (dar vienas Musninkuose gimęs rašytojas, P. Širvio literatūrinės premijos laureatas – redakcijos pastaba) parengtoje atsiminimų knygoje.

Ieškosi manęs. Nesurasi.

Vėlu bus, brangioji, vėlu.

Aš būsiu pavirtęs į rasą,

Šypsosiuos žiedais obelų.

Gal būsiu visų pripažintas

Ar užmirštas liksiu visai.

Gal krisiu, nukrisiu, kaip krinta

Nuo stogo auksiniai lašai.

2005.01.17.                           Viktoras Brazauskas“

1 Comment on P. Širvys: „Mokykitės iš gerų poetų“

  1. Paulius Širvis buvo ir liko išskirtinis poetas, daug kas iš jo mokėsi, panaudojant savo kūryboje beržą.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*