Naujausios žinios

Paliesti širdį…

Straipsnis buvo išspausdintas kovo 14 d. laikraščio „Širvis“ 10-ame šių metų numeryje

Išgirdę žodį „spektaklis“ akimirksniu pagalvojame apie pilną salę žiūrovų, išdekoruotą sceną, gerai vaidmenis išmokusius aktorius… Žodžiu, vakarą teatre, atėjus „pasikultūrinti“. Apie Pauliaus Tamolės režisuotą Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklį „Be skambučio“ taip nepasakysi. Net nepavadinsi to spektakliu. Tai yra kažkas daugiau. Kaip jaukus pokalbis prie garuojančio puodelio kavos. Tik kalba ir veikia visi, ir jokios kavos nėra, yra tik jaukumas, bendrystė ir kūryba…

Spektaklio veiksmas mokykloje prasidėjo daug anksčiau, negu numanėme. Aktoriai pusdienį vaikščiojo mokyklos koridoriais, įsiliejo į mokinių srautą, susitapatino su publika bei susipažino su būsimos scenos erdvėmis. Atėjus sutartam spektaklio laikui, susirinkome aktų salėje, gavome programėles-raideles. Iš pradžių nenutuokėme, ką tai reiškia. Kas dabar bus? Ko laukti? Tuomet pradėjome mąstyti ir supratome, kad sudėję raides galime gauti spektaklio pavadinimą ir, greičiausiai, pagal jas būsime išskirstyti grupėmis. Žinoma, taip ir nutiko. Kas vyko grupėse? Kalbėjimas ir klausymas, emocijų pliūpsnis ir širdies virptelėjimas ne į taktą.

Patekusi į aktorės Augustės Pociūtės grupę patyriau labai daug. Nors sėdėjau sustingusi, kad tik nepraklausyčiau kokios detalės, viduje viskas tiesiog virte virė. Mergina papasakojo savo kupiną pakilimų ir nuosmukių, svajonės siekimo istoriją. Ką daryti, kai siaubingai kažko nori, bet gyvenimas vis pakiša koją? Ką daryti, kai atrodo, kad tavo svajonės ir troškimai pildomi visiems kitiems, bet tik ne tau? Iš Augustės supratau, kad gali daryti du dalykus. Pirma, suprasti, kad nieko gyvenime lengvai negausi. O antra, jeigu tau užveria paradines duris, braukis per užpakalines, lipki per langą, griauki sienas ar… ropškis per kaminą.

Vėliau visi susirinkome sporto salėje. Rinkomės „A“ ir „B“ atsakymus klausimams apie V. Šekspyro „Hamletą“. Uždavėme klausimus sau. Stojome ir ėjome. Visi mokiniai, mokytojai, administracija, tiesiog širvintiškiai iš visų miestelio kampų – tapome vienuma, jautėme vienas kitą ir … mums buvo gera kartu.

Suvaidinti save tikriausiai sunkiausias vaidmuo aktoriui. Kai nusimeti kaukę ir nelieka jokio personažo, tik tas „Tikrasis Tu“. Už tai nuoširdžiai dėkojame aktoriams Dianai Anevičiūtei, Povilui Budriui, Jolantai Dapkūnaitei, Laurynui Jurgeliui, Jurgai Kalvaitytei, Justinai Nemaitei, Kamilei Petruškevičiūtei, Augustei Pociūtei, Gediminui Rimeikai, Oskar Vygonovski, Arūnui Vozbutui.

Linkime nustebinti ir sudrebinti dar ne vieną mokyklą ir pasiekti bei paliesti dar ne vieną širdį!

Žiūrovė-aktorė Ieva Jankauskaitė, IVb kl.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*