Naujausios žinios

Pamusių kaimo istorija

Janina Pukienė

Straipsnis buvo išspausdintas  balandžio 12 d. laikraščio „Širvis“ 15-ame šių metų numeryje.

Pamusių kaimo istorija siekia kelis šimtus metų. Žinomas fotomenininkas Jonas Lučiūnas, kilęs iš Lapelių kaimo, tyrinėjo Lučiūnų pavardės kilmę ir apie tai parašė knygą „Vieno kraujo vaikai, arba Lučiūnų istorija“, kurią išleido 2014 m. Knygos autorius, ištyrinėjęs Čiobiškio ir aplinkinių parapijų revizijos medžiagas, nustatė, kad XVIII amžiaus pabaigoje Lučiūnų pavardė rasta tik Čiobiškio parapijos Pamusių kaime. Taigi, 1795 m. minėtame kaime buvo šeši dūmai (kiemai). Trijuose dūmuose gyveno Lučiūnai, kitur – Ručinskai, Kazlauskai ir Baumilos. XX a. pradžioje – 1905 m. – Pamusių kaime gyveno 189 žmonės. 1923 m. čia buvo 25 kiemai su 132 gyventojais. Pamusių dvarvietės gyvenvietėje gyveno dar 103 žmonės. 1939 m. Musninkų valsčiaus sąrašuose randama paminėta Pamusių seniūnija, kurią sudarė devyniolika kaimų ir vienkiemių. Pačiame kaime tais metais buvo 57 ūkiai, kurie valdė iš viso 308 ha žemės. Gyveno iš viso 206 asmenys. 1942 m. gyventojų jau 227.

Statistiniai duomenys liudija, kad Pamusių kaimas buvo skaitlingas. Prisiminimų apie gimtinę yra palikęs žinomas kraštotyrininkas Alfonsas Balsevičius, gimęs ir augęs Pamusiuose. Tolesnis pasakojimas parengtas pagal jo prisiminimus.

Pasak A. Balsevičiaus, tik vienas ūkininkas turėjo 24 ha žemės. Keletą ūkių dirbo po 18, likusieji – nuo 6 iki 12 ha. Sklypai nuo kaimo buvo nutolę apie trejetą kilometrų. Tai buvo labai nepatogu. 1930 metais prasidėjo kėlimasis į vienkiemius, kuris užtruko dvejus metus. Baigus žemės dalijimą, sodybų kaime padaugėjo, nes kai kurios šeimos atsidalijo ir statėsi atskirus namus.

Pamusių kaime gyveno daug gabių amatininkų – tikrų savo amato meistrų. Viską, ko reikia, pasigamindavo vietoje: kalkes, degutą, kibirus, katilus, bačkas. Buvo ir audėjų, ir siuvėjų, ir batsiuvių, ir kirpėjų, ir veltinių vėlėjų. Kaip teigia Alfonsas Balsevičius, kaimas nuolat ekonomiškai stiprėjo, gyveno taikiai ir ramiai – nebuvo nei girtuoklysčių, nei žudynių, net ir muštynių retai pasitaikydavo. Klestėjo Pamusiai iki rusų atėjimo. A. Balsevičiaus pateiktame kaimo ūkininkų sąraše net devynios šeimos yra Lučiūnų, aštuonios – Lisauskų, penkios – Balsevičių, keturios – Dambrauskų, dvi – Kareckų. Taip pat – Zdanauskas, Kižla, Kancleris, Tamošiūnas, Žygis, Ragauskas, Ceciūnas, Kaliūkinas. Iš XVIII amžiaus pabaigoje buvusių pavardžių belikę Lučiūnai.

Neaplenkė kaimo ir trėmimai. Išvežti buvo Mykolas Arbočius, Adolfo ir Broniaus Balsevičių, Stanislovo Greiciūno, Alfonso ir Jono Kareckų, Juzės Kižlienės, Adolfo Lisausko ir Emilijos Lisauskienės, Marijonos Lučiūnienės šeimos.

Pamusių kaimo apylinkėse veikė ir partizanų būrys. Tuo laiku pasipriešinimo kovų organizatorius Jonas Misiūnas-Žaliasis Velnias sumanė telkti į būrius besislapstančius pavienius jaunuolius. Tokie būriai laikėsi netoli gimtųjų namų ir buvo tarsi rezervas partizaninėje kovoje. Suburti Pamusių ir aplinkinių kaimų jaunimą buvo pavesta pamusiškiui Juozui Lisauskui-Ereliui. Priesaiką davė pirmieji dešimt jaunuolių: Petras Lisauskas-Perkūnas, Boleslovas Lisauskas-Durtuvas, Stasys Lisauskas-Danyla, Jonas Ciesiūnas-Arklys, Bronius Lučiūnas-Žaibas, Jonas Ragauskas-Leopardas, Alfonsas Balsevičius-Štikas, Bronius Balsevičius-Tigras, Alfonsas Balsevičius-Vamzdis. Miške buvo ir daugiau jaunimo, bet jie priesaikos nedavė, o vėliau vėl ėmė laikytis pavieniui. Būrys laikėsi Pamusių apylinkėse bei Mantinionių miške. Ginklų ir šovinių jie turėjo, bet į žygius eidavo retai, baudžiamosiose operacijose nedalyvaudavo. Būrys sulaukė karo pabaigos, bet lauktų permainų nebuvo. Kai sovietų valdžia eilinį kartą paskelbė amnestiją, daugelis Erelio būrio partizanų nutarė legalizuotis. Deja, valdžia pamiršo savo pažadus, pradėjo kurpti jaunuoliams bylas, tremti į Sibirą. Pamatę kas darosi, ne vienas grįžo į mišką jau nusiteikęs rimtai kovai. Neišgelbėjo legalizacija ir Alfonso Balsevičiaus – apkaltintas banditizmu, žudynėmis, Sibire jis praleido dešimt metų. Jo brolis žuvo miške. 1990 m. A. Balsevičius pastatė kryžių Pamusių kaimo žmonėms, kovojusiems ir žuvusiems partizaniniame kare, kalėjusiems lageriuose ir buvusiems tremtyje, atminti.

1948 m. Pamusių kaime buvo įkurtas kolūkis „Milžinas“. Pirmininku paskyrė K. Karecką. Po keleto mėnesių kaimo moterys mėgino išstoti iš kolūkio, bet atlėkusi valdžia įtikino, kad kolūkyje dirbti bus geriau. Teko paklusti. Po trejų metų „Milžinas“ buvo prijungtas prie kaimyninio „Galybės“ kolūkio.

Šiandien Pamusių kaimo vietoje – plyni laukai. Dar vienas turtingos praeities kaimas lieka tik čia gyvenusių prisiminimuose.

3 Comments on Pamusių kaimo istorija

  1. Dėkui labai už tokį išsamų atpasakojimą. Iš tiesų labai gaila, kad klestintis kaimas buvo tiesiog sunaikintas ir ištremtas. Vaikystėje (čia apie 2002 metus) pamenu, kad miške šalia Pamusių buvo lyg ir dvaro pamatai – gan seni, raudonų plytų. Nelabai ką pamenu, tik kad buvo naudojama kaip savartynas. Google paieška apie dvarą pamusiuose nelabai ką sako, bet dvaro gatvė kaime yra. Gal kas žinote ką?

  2. ne visai plyni laukai,juk yra dar ir trobesių,žemyn važiuojant link Musės upelio…ir ne tik trobesių,bet ir gyventojų juose…ypatingai gražios vietos.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*