Paprasto kario istorija
Juozas Karaciejus
Tai buvo paprastas daugiabučio rūsys, paverstas tardymo kamera. Nedideliame, pustuščiame kambaryje ant kedės priešais tardytoją sėdėjo nukankintas kalinys. Tik iš jo žvilgsnio ir munduro likučių galima buvo spėti, kad yra ne paprastas kalinys, o kareivis.
Tardytojas sėdėjo ir ranka pildė ataskaitą, nes elektra buvo dingusi. Jis atrodė kaip paprastas pilietis: mėlynais džinsais, dryžuotais marškiniais, geltonu megztiniu ir striuke. Ant stalo buvo padėta kortelė su užrašu: milicijos lnt. Kuznecovas.
Baigęs pildyti ataskaitą, jis pašaukė už durų stovėjusį kareivį ir liepė pervesti „tą chacholą“ į kalėjimą, kuris buvo už poros gatvių.
– Gerai! – trumpai atsakė kareivis ir nusivedė su savimi ukrainietį.
Kareivis buvo nemenkai apdaužytas ir dar porą dienų nevalgęs, todėl sunkai atsistojo ir vos bepaėjo. Prižiūrėtojui teko jį prilaikyti, kad nenugriūtų. Šiaip taip jie išėjo į lauką. Saulė jau nebešvietė, buvo vėlyvas ruduo. Miestas skendėjo griuvėsiuose po neseniai vykusių ukrainiečių ir separatistų kautynių. Vieni gyventojai dėl to kaltino ukrainiečius, kiti – separatistus.
Miestas buvo apmiręs. Gyventojų, išskyrus vieną kitą šmėstelėjusi, nesimatė. Atrodė, kad liko tik jie vieni… Tačiau jie į tai nekreipė dėmėsio.
– Kodėl tu prie jų prisijungei? – paklausė prižiūrėtojas jaunojo kareivio.
Kareivis tik šyptelėjo ir jie ėjo toliau. Tačiau po kelių minučių kalinys paklausė:
– Ką parašė tardytojas?
– Kaip suprasti? – perklausė prižiūrėtojas.
– Ką jis protokole parašė?
– Na nieko tau gero. Kadangi tu savanoris, tai… tave teis ir turbūt sušaudys…
– Mhhh….
Ši žinia jį nustebino, bet nesukrėtė… Jis jau buvo susitaikęs su tuo, kad gali žūti. Jam buvo gaila tik senos mamos, kuri dėl jo tiek ašarų išliejo. Dar gal vieno kito draugo, kurie kovėsi fronte….
Galiausiai jie priėjo kalėjimu paverstą bendrabutį ir jis buvo pasodintas vienui vienas laukti teismo. Kambariuke jis buvo ne vienas. Jam draugiją palaikė stalas, lova, kėdė ir netvarka. Lova nepaklota, pietūs nesuvalgyti, net pūti pradėję, tapetai atsilupę, primėtyta tuščių butelių. Nelinksmas vaizdas…
Vakare jam atnešė vakarienės ir jis pavalgė, o kitą dieną buvo nuvestas į teismą. Nors toks ten ir tiesmas, parodija greičiau. Jį tik apkaltino, net su bylos medžiaga neleido susipažinti. Per valandą trukusį teismo posėdį jis buvo nuteistas sušaudyti. Tai jo nešokiravo, nes jis jau buvo susitaikęs su mintimi, kad teks mirti.
Grįžęs į kamerą, jis atsisėdo ir mėgino suvalgyti gautus pietus. Maistas springo gerklėje. Sužinojus teismo nuosprendį, apetitas pradingo. Galvoje jam sukosi mintys: „Nejaugi tai pabaiga?“ Kad nuvytų šias mintis, ėmė tvarkyti savo kamerą. Iki vakarienės susitvarkė, bet mintys vis tiek įkyriai zujo galvoje.
Vakarienės jis atsisakė. Jis atsigulė į lovą ir netikėtai lyg iš kulkosvaidžio skriejo gyvenimo akimirkos…
***
1998 metais jis su tėvais gyveno visai gerai – visko turėjo, bet metų pabaigoje dėl jam nežinomų priežasčių tėvas prarado mėgiamą darbą. Tėvas dėl to labai krimtosi, nes kito darbo dirbti nemokėjo. Vėliau jo tėvas pradėjo gerti. Ir kuo toliau, tuo daugiau.
Šeimą užgriuvo visokie sunkumai, barniai, pykčiai. Tėvas būdamas girtas nevengė ir prieš žmoną, ir prieš sūnų kumščiais pamosikuoti. Kartą dėl to mamai net į ligoninę prireikė. Po to tėvas mėgino mesti, bet neišėjo. Megino jį gelbėt ir giminės, ir šeima, ir draugai, bet nieko iš to nesigaudavo. Kartais tėvas prablaivėdavo ir žadėdavo tiek žmonai, tiek sūnui negerti, bet tai trukdavo vos kelias dienas. Daug ką jis taip pragėrė, o valstybė į tokius dalykus žiūrėjo pro pirštus.
Galiausiai vieną dieną tėvas sunkiai susirgo ir mirė palikdamas dvylikametį sūnų. Tėvo laidotuvėse dalyvavo visa šeima ir artimiausi draugai. Mama labai verkė prie jo kapo, nors jis ir mušė ją, bet ji vis tiek jį mylėjo.
Po tėvo mirties gyvenimas nelabai pasitaisė, bet vis lengviau buvo. Ir mokslai vaikino pagėrėjo, viskas po truputį taisėsi. Tačiau neilgai…
Po poros metų jis įsimylėjo, savo klasės draugę, su kuria jau metus mokėsi. Tuo metu ji atrodė nuostabi: rudų akių, tamsiaplaukė, apvalaus veido, putlių skruostų. Jam viskas joje atrodė gražu ir tobula. O tuo tarpu ji į jo pusę net nežiūrėjo, nors nebuvo jo atžvilgiu priešiškai nusiteikusi.
Pagrindinė kliūtis jam buvo ta, kad jis buvo „bomžo“ vaikas, o ji kilusi iš pasiturinčios, gerą vardą visuomenėje turinčios šeimos. Jis mėgino įvairiais būdais užkariauti jos širdį: bendravo su ja, kartais kažką padovanodavo. Galiausiai praradęs viltį, jis nusprendė jai prisipažnti. Tai įvyko pavasarį, po pamokų. Ji laukė atvažiuojančios mamos, o jis nuspendė ją užkalbinti:
– Labas, tai kaip sekasi?
– Normaliai, mamos laukiu. O tau? – užklausė ji.
– Neblogai. Ką po pamokų planuoji veikti? – jis toliau tęsė pokalbį.
– Dar nežinau, o ką? – abejingai dairėsi mergina.
– Naaa…. Norėjau pasakyti, kad gal sutiktume…. su manimi kur nueitume?
– O kodėl aš turėčiau su tavimi kažkur eiti? – pasipiktinusi drėbtelėjo klasės draugė.
– Na, tu man labai patinki ir galvojau, kad būtų gražu tave kur pakviesti..
– Oi, Saša… Nepyk, bet aš su tavimi tikrai niekur neisiu. Tu žinai, ką žmonės apie mane pamanys?!
– Kad turi vaikiną, – neatlyžo vaikinas.
– Ne, kad aš draugauju su „bomžu“. Tu nepyk, bet suprask mane…
– Aišku tai iki… – nusivylęs nepavykusiu pokalbiu, Saša pasitraukė.
Taip ir liko nieko nepešęs bei sužalota širdimi… Ne iškart praėjo, bet po poros metų jis ja užmiršo pirmąją meilę. Žinoma, susirado kitą merginą, ne prastesnę.
Galiausiai jis baigė mokyklą. Negalėjo stoti į universitetą, nes neturėjo pakankamai pinigų. Tad nusprendė darbuotis Kijeve. Tačiau ir ten ilgai nebuvo ramu…
Užsiliepsnojo vadinamasis Maidanas. Iš pradžių ten jokių politikų nebuvo, o tik paprasti darbo žmonės bei studentai. Jie tenorėjo gyventi valstybėje, kur žmogus, nepaisant jo kilmės ar turto, būtų gerbiamas. Ir Saša tam pritarė.
Jis palaikė Maidaną! Tikėjo, kad visi galime gyventi geriau. Taip pat jis palaikė tuos narsius vyrus iš dešiniojo sektoriaus, jie taip narsiai gynė Maidaną… Aišku, jis kautynėse nedalyvavo, bet savo mintimis ir dvasia buvo su jais.
Galiausiai pabėgus prezidentui ir nugalėjus revoliucijai, prasidėjo Kremliaus palaikoma bei kurstoma kontrrevoliucija. Pirmiausia rusai užėmė Krymą, o paskui pasiuntė pajėgas į Ukrainos Donbasą. Taip prasidėjo karas…
Saša jausdamas pareigą, nusprendė prisijungti į kova prieš separatistus. Jis stojo į kariuomenę savanoriu, o tokių kaip jis buvo ne vienas. Jų buvo šimtai, tūkstančiai. Ir nepaisant to, kokia buvo prasta kariuomenės padėtis po Janukovičiaus valdymo, kad truko ginklų ir uniformų, jie vis tiek buvo pasiryžę padėti galvą už Tėvynę.
Savanoriai į frontą buvo pasiųsti po mėnesio apmokymų. Tuo metu prasidėjo puolimas ir separatistai, nepaisydami to, kad buvo geriau apginkluoti ir aprūpinti, bėgo. Taip į ukrainiečiu rankas pakliuvo ne vienas naudingas ginklas.
Jisai prisiminė savo pirmą susidūrimą su jais – separatistais. Buvo vakaras ir Saša su savo būriu vyko pakeisti vieno prie patikros posto esančio būrio. Bet netikėtai jie… buvo apšaudyti. Sunkvežimis iškart sustojo ir kariai ėmė šaudyti į visas puses. Priešai greit pabėgo ir laimei niekas nebuvo rimtai sužeistas, visi atsipirko tik išgąsčiu ir keliais nudrėskimais.
Po prezidento rinkimų, kuriuos laimėjo P. Porošenka, ATO (antiteroristinė operacija) pradėjo sparčiai judėti pirmyn. Ir greitai Saša su daraugais atsidūrė prie Donecko prieigų, prie Debalcevės. Separatistai visai pakriko ir, jau rodės, tuoj paliks Donecką, ką jau kalbėt apie apsuptą Luhanską. Jie masiškai pasidavinėjo ukrainiečiams ir atrodė, kad karas tuoj pasibaigs…
Tačiau, taip neįvyko. Netikėtas separatistų ir rusų puolimas prie Novoazovsko, privertė visus suvokti, kad Putinas Ukrainos taip lengvai nepaleis. Tačiau visus labiausiai sukrėtė ukrainiečių apsupimas Debalcevėje, kur Saša pakliuvo į nelaisvę.
Prasidėjus kontrpuolimui, Saša su keliais draugais buvo viename kaime prie Debalcevės. Ten juos ir užklupo rusai, visiškai nepasiruošusius. Jie net iššauti nespėjo, buvo iškart nuginkluoti ir suimti. O po to pervežti link Horlifkos.
Iš tenai Saša su draugais vos nepabėgo. Juos atvežę separatistai pastatė sargą ir nuėjo užkąsti. Sargas pasitaikė prastas – narkomanas. Vienas iš kareivių paprašė, kad jis jam duotų parūkyti, tas atsakė nerūkąs ir neturįs. Tada kareivis dar kartą pasitikslino, ar tikrai. Tas per sukąstus dantis atrėžė, kad tikrai, ir netikėtai gavo smūgį galvon. Ir tada visi iššoko iš mašinos ir pasileido bėgti į netoliese esantį miškelį.
Tai pamatę trys separatistai leidosi paskui juos ir ėmė šaudyti, o ukrainiečiai tik bėgo. Perbėgę per miškelį, jie atsidūrė priešais rusų tankų koloną. Ir vėl buvo priversti pasiduoti. Vėliau juos pervežė į Donecką…
***
Staiga Sašą pažadino beldimas į kameros duris. „Jau rytas?“ – pagalvojo jisai. Kameros durys atsivėrė, o jis atsistojo.
– Einam! – tarė nežinomas kareivis ir išsivedė jį.
Prieš išeinant Saša buvo surakintas grandinėmis, o prie jo paskirti du sargai. Ėjo jis labai lėtai, nes jautė, kad pabaiga jau čia pat. Sargams tai nepatiko, todėl jie jį porą kartų pamėgino paspartinti. Galiausiai jie priėjo pastatą, į kurį ir buvo įvestas ukrainiečių kareivis. Ten jis buvo ne vienas: dar pora ukrainiečių ir keli separatistų karininkai.
Kareiviai buvo suklupdyti ir vienas iš separatistų vadų pradėjo juos filmuoti. „ Ką jie darys, šaipysis iš mūsų?!” – pagalvojo Saša. Karininkas ėmė kažką kalbėti prieš kamerą, o Saša apžiūrėjo savo likimo draugus. Visi jie atrodė ramūs, tačiau… Juos visus slėgė tai, kad jie jau niekada nebepamatys savo draugų, mylimųjų, tėvų. Jie visi jautė, kad tai gali būti pabaiga.
– Jeigu jums jų nereikia, mums tuo labiau! – suskambo separatistų vado žodžiai.
„Galas…“ – pagalvojo kareivis ir išgirdo pirmą šūvį. Saša nė pats nepajutęs garsiai užgiedojo:
Dar nežuvo Ukrainos nei šlovė, nei laisvė,
Ir mums, mielieji broliai, lemtis darsyk nusišypsos.
Mūsų priešai išnyks, kaip rasa kai pasirodo ryto saulė
Ir mes, broliai, gyvensim palaimingai savoj žemėj.
Sielas ir kūnus padėsime už laisvę
Ir parodysime, broliai, kad mes iš Kazokų tautos.
Sielas ir kūnus padėsime už laisvę
Ir parodysime, broliai, kad mes iš Kazokų tautos.
Vienas po kito prie jo prisijungė belaisviai. Jiems begiedant aidėjo šūviai: antras, trečias, ketvirtas ir galiausiai atėjo jo eilė ir… „Sielas ir kūnus padėsime už lais…“ – buvo paskutiniai Sašos žodžiai.
Parašykite komentarą