Naujausios žinios

Partizano dukros gyvenimo vingiai

Kai išspausdinome pasakojimą apie jaunųjų šaulių žygį partizanų takais, į redakciją kreipėsi Genovaitė Varkauskienė. Devintą dešimtį baigianti moteris norėjo papasakoti apie tai, kad jos tėvas partizanas Juozas Zurza-Karpis yra bendravęs su straipsnyje minimu Juozu Kudeliu-Dobilu, jų keliai susikirtę. Esame dėkingi poniai Genovaitei už pasakojimą apie tėvelį ir būtinai jį paskelbsim vėliau. Šiandien – pasakojimas apie pačią Genovaitę Zurzaitę-Varkauskienę ir jos gyvenimo kelią.

Genovaitė – vienturtė Juozo ir Janinos Zurzų dukra, gimusi 1927 m. Dailidžionių kaime. Vėliau šeima gyveno Beržės kaime, todėl moteris visą laiką būtent Beržę vadinanti savo gimtine. Ji prisimena mokyklą Širvintose, Rukšos dvare. Mokytis jai patiko, kas žino, kaip būtų susiklostęs tolesnis gyvenimo kelias, jei ne nelemtoji 1944-ųjų rugpjūčio 28-oji. Tą dieną penketas rusų kareivių (gal KGB darbuotojų?) išsivedė iš namų visą jų šeimą. Kažkuris prasitarė, kad jų laukia sušaudymas, tad priėjus krūmais apaugusią vietą, J. Zurza puolė bėgti. Kareiviai jį nusivijo, paliktos be priežiūros mama su dukra irgi pabėgo. Pasislėpusios netoli namų, jos visą naktį ir dieną laukė vyro. Jam nepasirodžius, nusprendė, kad jį pagavo ir nutarė bėgti. Pusę metų jos slapstėsi Vepriuose pas tėvo brolį Vladą. Čia jas pasiekė žinia apie tai, kad J. Zurza pabėgo, išgyveno ir nuėjo partizanauti. Vėliau teko gyventi Ukmergėje, Vilniuje ir Rygoje. Janina Zurzienė, Vladas Zurza ir septyniolikmetė Genovaitė tapo partizanų ryšininkais. Genovaitė teigia, kad kartais likimas tarsi padeda žmogui. Štai joms begyvenant pas dėdę, jo dukrą subadė jautis. Nuo patirto išgąsčio mergina susirgo, teko gydytis psichiatrijos ligoninėje. Genovaitė lydėjo dėdę su pussesere į ligoninę. Paaiškėjus, kad ligonė neturi asmens dokumento, Genovaitė ištraukė savąjį ir užregistravo pusseserę savu vardu. Pasveikusi mergina gavo pažymą apie gydymąsi ir ji labai pravertė Genovaitei ryšininkės darbe: pakliuvus į kokį nors patikrinimą, užtekdavo parodyti pažymą ir tikrintojų budrumas bemat susilpnėdavo. Turėjo judvi su mama dar vieną pažymą, karo metais išduotą parašiutininkų grupės vado. Parašiutininkai buvo užsukę į jų sodybą, prašė šiltų rūbų, patalynės. Geraširdė mama pasidalino tuo, ką turėjo, o grupės vyresnysis viską surašė raštelyje, pasirašė ir paliko jį kaip pakvitavimą. Šis raštelis irgi ne kartą pravertė.

Jaunoji ryšininkė apgailestavo, kad retai galėdavo matytis su tėvu, jų keliai retai susikirsdavo. Dažniausiai bendraudavo laiškais, kuriuos palikdavo Beržės kaime po sutartu akmeniu. Trečiaisiais ryšininkavimo metais atėjo laikas keisti pasą. Kai Genovaitė prisistatė Širvintų milicijos viršininkui, buvo suimta, laikoma šaltyje, mušama. Nebegelbėjo ir išganingoji pažyma. Po keleto dienų ją visgi paleido, bet mergina suprato, kad stribams žinoma apie tai, kad tėvas liko gyvas ir partizanauja. 1947 m. gegužės mėnesį Genovaitei buvo patikėta nuvežti tėvui granatų siuntą. Jiedu susitiko būrio ryšininko sodyboje ir prakalbėjo visą naktį. Nei vienas nenujautė, kad tai paskutinis susitikimas, kad J. Zurzai iki žūties buvo likę vos keletas mėnesių. Genovaitė papasakojo tėvui apie suėmimą ir tardymą. Tėvas primygtinai siūlė neberizikuoti, kuo greičiau pakeisti pavardę ir gyvenamąją vietą. Dukra įvykdė tėvo nurodymus. Ji susipažino su Česlovu Varkausku iš Motiejūnų kaimo, per 20 dienų ištekėjo ir išvažiavo į Vilnių. „Taip, vedybos buvo ne iš meilės,“ – šiandien prisimena Genovaitė. Tai buvo išgyvenimo klausimas. Meilė atėjo vėliau. Varkauskai pragyveno keturis dešimtmečius, užaugino sūnų Gvidą ir dukterį Mildą. Užaugo penki anūkai. Kai tais tolimais, neramiais 1947-aisiais Vilniuje įsidarbino abu elektros skaitiklių gamykloje, kitos darbovietės nebeieškojo. Čia dirbo tėvai, čia įsidarbino ir vaikai, kurie darbus keitė, kai gamykla buvo uždaryta.

Jau dešimt metų G. Varkauskienė gyvena Širvintų parapijos globos namuose. Jai gera būti netoli Beržės kaimo, jos gimtinės, nors nesilankė ten nuo jaunystės. Ji pasakoja, kad su vyru vis važiuodavo pas jo tėvus į Motiejūnus, o į Beržę nebebuvo pas ką, nors širdis ir traukė.

Gyvenimo sąlygomis Genovaitė patenkinta, bet širdį skaudina netektys. Teko laidoti anūką, o prieš porą metų nebeliko ir sūnaus Gvido, dėl kurio jai ypač skauda širdį. Liūdesį moteris išlieja eilėmis. Rašo ji nuo jaunystės. Ne vienas eilėraštis skirtas tėveliui, taip pat sūnui, anūkui. Yra ir patriotinių, ir eilėraščių – maldų. Skaito moteris rajoninę spaudą, vienintelė globos namuose prenumeruoja „Tremtinį“. Apsilanko ir Viešojoje bibliotekoje, pati save vadina „skaitymo ligone“. Nuo tokios „ligos“ linkime nepasveikti.

Kas žino, kaip būtų susiklostęs Genovaitės Varkauskienės gyvenimas, jei ne lemtingi pokario įvykiai. Šiandien ji sako, kad jos gyvenimas nebuvo blogas ir nebūtų ko dejuoti, jei ne širdį draskančios netektys. Ponia Genovaite, stiprybės jums, būkite tvirta.

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*