Na, vaikučiai, tėveliai ir mamytės, pasidarykite arbatėlės ir klausykite pasakėlės apie raudonkepuraitę.
Gyveno kartą mergaitė vardu Raudonkepuraitė. Ne, ji nepriklausė pionieriams ir šiaip buvo apolitiška, bet eidama į mišką visada devėjo raudoną kepuraitę, kad visas miškas iškart matytų, su kuo reikalų turi. O reikalų miške turėjo ji į valias. Mat laikė tvirtai kumštyje miško gyventojus ir visi jai tarnavo. Barsukas taukus nešė (barsukienė kruvinomis ašaromis verkdavo, savo vyrui šonus tikrąja to žodžio prasme tarkuodama), bebrienė savo vyro liaukas (sruoglius) gabeno, lapė išsirinkdavo mažiausiai mylimą vaiką ir jo kailinukus atiduodavo, vilkas jai kiškieną ir stirnieną šviežią pristatydavo, lūšis savaitgaliais dirbdavo kilimėliu prie lovos, meška jai uogas rinko, lakštingala linksmino, gegutė „babkes“ nešė, saulė virė, saulė virė, stumbrai blynus kepė… oi, čia jau kita pasaka.
Jei koks žvėris nusidėdavo, ana iškart samdydavo medkirčius ir šie šnai 10 varsnų miško nugenėdavo. O te ji greit rapsą ir kitą biokurą užsėdavo, dustu nupurkšdavo ir laimingai gyveno. Labiausiai užvis kentėdavo vilkas (užsisėdus ant jo buvo mūsų Raudonkepuraitė), nes ans geras iš prigimties, konfliktų neieškantis bičas buvo. Kartą ji susiruošė pas močiutę verslo reikalų sutvarkyt (reikėjo nedidelę hidroelektrinę pastatyt, tam užtvenkiant šaltiniuotą upelį, nusausinant vieną pelkę ir užtvindant nedidelį miškelį). Eina ji per mišką, leidžia muzikytę, niūniuoja užsimerkusi. Ir staiga atsiremia į kažką gauruotą ir minkštą. O te būta vilko, o už jo visa miško „chebra“ susirinkusi. Nelinksmai nusiteikę žvėrys – pabodo jiems Raudonkepuraitės teroras. “Tai kur eini, Raudonkepuraite?” – taria vilkas. “Pas močiutę apie užtvanką pakalbėt”, – atšauna mergaitė Raudonkepuraitė. „Klausyk, Raudonkepuraite, mums, žvėrims ir paukščiams, atsibodo tau tarnauti, tau vis negana, tu vis naujus mūsų namus griauni, „davai“ sutariame, kad mes nelįsime į tavo teritoriją, o tu nelįsi pas mus?“. “Kas per nesąmonė, aš gi Raudonkepuraitė, mitybos grandinės viršūnėje stovinti, mano protėvis jus laive nuo potvynio išgelbėjo, todėl jūs man turit tarnauti iki svieto galo.“ Nuleido žvėrys akis ir letenas beigi kanopas, bijo jos, dreba. Vilkas iš prigimties nekonfliktiškas nemoka daugiau balso pakelt ir negali už save ir žvėris pakovoti. Pasitraukė jis iš kelio Raudonkepuraitei. Tada, kur buvęs, kur nebuvęs atskrido uodas. Atsitūpė ant Raudonkepuraitės pakaušio, įleido savo duriamąjį, pjaunamąjį, siurbiamąjį burnos aparatą, įpurškė antikoaguliantų su keliais virusiukais. Raudonkepuraitė dar labiau paraudonavo, ištino ir pradėjo byrėti gabalais. Ėjo ir byrėjo. O kur nukrito jos raudona mėsytė, dabar pavasarį miške, kai dar nėra žolės, išdygsta raudonoji plačiataurė. Nes Raudonkepuraitė grybas buvo.

Žiemos spalvos. Dagilis. ISO 400, 1/1250, f6,3

What?? ISO 500 f6.3 1/1000

vagis

Mariaus Čepulio fotoklajonės

cepulis.lt

Na, vaikučiai, tėveliai ir mamytės, pasidarykite arbatėlės ir klausykite pasakėlės apie raudonkepuraitę. Gyveno kartą mergaitė vardu Raudonkepuraitė. Ne, ji nepriklausė pionieriams ir šiaip buvo apolitiška, bet eidama į mišką visada...