Paštininkas, bitininkas – Alvydas Dūda
Straipsnis buvo išspausdintas spalio 10 d. laikraščio „Širvis“ 39-ame šių metų numeryje.
Jau tapo tradicija, kad prieš spalio 9-ąją, kai švenčiama Pasaulinė pašto diena ir artėjant Lietuvos pašto dienai – lapkričio 16-ajai, kalbiname pašto darbuotojus. Šie metai ne išimtis. Beldžiamės į Musninkų pašto ilgamečio darbuotojo Alvydo Dūdos duris. Alvydas gimė Ukmergės rajone. Dar būdamas paauglys, baigęs aštuonias klases išvyko į Molėtų rajono Alantos žemės ūkio technikumą. Ten baigė vidurinę ir įgijo zootechniko specialybę.
Į Širvintas Alvydas Dūda atvyko sulaukęs vos devyniolikos. Širvintas pasirinko dėl geografinės padėties. Mūsų rajonas yra netoli gimtųjų namų Ukmergės rajone ir arčiau Vilniaus. Be to, tik atvykęs netrukus įsidarbino Vileikiškių karvių komplekse ir dirbo pagal įsigytą specialybę. Vėliau įsidarbino dirbtuvių vedėju, o galiausiai apsistojo Musninkų pašte. Sulaukęs dvidešimt dvejų, Alvydas vedė žmoną Mildą, kuri nuo pat jaunumės vadovavo įvairiuose pašto skyriuose, gal todėl iširus kolūkiams Alvydas pasirinko dirbti pašte ir jame dirba jau aštuoniolika metų.
Vieną iš priežasčių, kodėl būtent paštas taip ir liko jo pagrindiniu darbu, mūsų pašnekovas įvardina šio darbo privalumą – trumpesnį darbo laiką, nes dirba pusę etato, o kitą visą laiką jis gali ūkininkauti. Dar nuo jaunumės Alvydas su Milda užsiima gyvulininkyste. Namų ūkyje augina karvę, vištas ir svarbiausia – bitutes. Jų Dūdų šeima turi net šešiasdešimt šeimų. Pasak Alvydo, bites jis pamilo iš pirmo žvilgsnio. Būdamas ketverių, nuo kada save pamena, jis eidavo prie avilių kartu su močiute ir su dėde, kurie augino bites. „Tuomet, kai pirmą kartą įkišau nosį į avilį, jas įsimylėjau,“ – pasakoja Alvydas. Būdamas šešerių, jis pirmą kartą pajuto bitės įgėlimo pasekmes. Bitė „cinktelėjo“ tiesiai į tarpuakį. Tai dar ir dabar aiškiai pamena, kaip norėdamas ką nors pamatyti, turėjo pirštu pakelti vokus, nes abi akys buvo sutinusios. Bet net toks nutikimas Alvydo neatbaidė nuo bičių ir, jau būdamas aštuoniolikos, jis savarankiškai bitininkavo. Iš meilės bitėms ir darbui su jomis A. Dūda Kauno Mičiurino technikume, išklausęs trejų metų kursą apie bites, jų auginimo specifiką, neakivaizdžiai įgijo bitininko specialybę ir šiuo metu yra diplomuotas bitininkas. Alvydas bitučių nepaliko net tuomet, kai dar kolūkio laikais, vežant avilius nuo Bagaslaviškio link Vileikiškių, vėjas aviliams nupūtė stogelius. Alvydui bandant juos uždaryti, vienu metu jį įgėlė net septyniasdešimt bičių. Tiksliai kiek įgėlimų jam atiteko, Alvydas suskaičiavo tik kitą dieną, kai iš savęs traukė likusius geluonis. Tuomet, pasak Alvydo, jis jautė silpnumą, bet sutinimo nebuvo. „Matyt organizmas prisitaikė prie įkandimų,“ – juokavo bitininkas. Bitininkavimas jų šeimoje eina iš kartos į kartą. Alvydo močiutė bitininkavo. Iš jos mokėsi Alvydo dėdė, o iš jų abiejų – pats Alvydas. Paklaustas ar turi kam palikti savo bitučių šeimas po savęs, atsako, kad nė vienas iš dvynių porelės bitėmis nesidomi, todėl viliasi, kad bent viena iš anūkių bus jo kaip bitininko pasekėja. Per aštuoniolika metų paštas ir darbas jame ženkliai pasikeitė. Didžiausias pokytis tai kolektyvo sumažėjimas kone per pus.
„Buvome septyniese. Penkios moterys ir du vyrukai, o likome tik trys laiškanešiai vyrai ir viršininkė. Anksčiau Vileikiškius ir aplinkinius kaimelius bei vienkiemius aptarnaudavo du paštininkai, o dabar likau aš vienas. Kai pradėjau dirbti pašte, aptarnaudavau aplinkinius Vileikiškių kaimelius ir vienkiemius, o kaimą aptarnaudavo kolega. Dabar mano teritorija padidėjo dvigubai, o aptarnaujamų žmonių kone dvigubai sumažėjo. Per tą laiką, kai dirbu pašte, labai sumažėjo popierinių laiškų, sveikinimų beveik visai neliko, tik vienas kitas. Dažniausiai dabar nešiojame popierines sąskaitas ir pensijas. Nors anksčiau mažoje teritorijoje turėjau net šimtui žmonių pensijas išnešiot, o dabar didesnėje belikę vos trisdešimt… Atmintin įstrigo mūsų kolektyvo šventės. Kartu šventėme gimtadienius, tradicines šventes ir smagiai šėldavome per Užgavėnes. Dabar to nelikę…“ – apie darbą pašte pasakoja Alvydas. Ne iš vieno paštininko teko girdėti, kad, atsiradus internetui, ženkliai sumažėjo popierinių leidinių prenumeratos. Taupymo sumetimais naujienas žmonės skaito interneto platybėse. Pastaraisiais metais labai padaugėjo siuntinukų iš Kinijos, mat jaunimas vis dažniau užsakinėja prekes iš užsienio ir siunčiasi naudodamiesi pašto paslaugomis. Didžiuosiuose miestuose paštininkai dirba su specialiai pritaikytais automobiliais ir planšetėmis. Širvintų rajone šios permainos tik laukiamos, bet įvairias buičiai naudingas prekes paštininkai jau gali pasiūlyti. Paštininkas šiuo metu ne tik išmoka pensijas, suteikia galimybę įsigyti voką su pašto ženklu, susimokėti mokesčius už komunalinius patarnavimus, bet ir prekiauja. Paklaustas, kokiu metų laiku sunkiausia dirbti, Alvydas atsako, kad sunkiausia klampoti per purvynus, per kuriuos neretai ir mašina nepravažiuosi.
O kaip gi šunys? Agresyvūs palaidi šunys laiškininkams yra nemažas iššūkis ir nuolatinis galvos skausmas. Palaidų ir agresyvių šunų problema jau daugelį metų aktuali kaimuose ar privačiose namų valdose. Per metus Lietuvoje nuo šunų užpuolimų vienokiu ar kitokiu būdu nukenčia apie aštuoni laiškininkai. O va Alvydui Dūdai panaudoti dujų balionėlį – vienintelę apsisaugojimo priemonę nuo šuns užpuolimo – teko vos vieną kartą per visus aštuoniolika darbo metų. Juolab, kai griežčiau buvo atsižvelgta į Pašto įstatymą, kai visi namų savininkai laiškų dėžutes privalo įrengti laiškininkams lengvai prieinamose vietose, vis mažiau iškyla problemų. O kad jų iš viso neliktų, reiktų neužmiršti pagarbos šios senos profesijos žmonėms. Juk paštininkas teikia ne tik įprastas laiškininko paslaugas, bet ir atlieka socialinę funkciją. Paštininkas šiandien yra ir pagalbininkas, ir patarėjas, ir žinių nešėjas, ir vienišų žmonių godų klausytojas.
Parašykite komentarą