Naujausios žinios

Pažadai žudikai

Straipsnis buvo išspausdintas spalio 17 d. laikraščio „Širvis“ 40-ame šių metų numeryje.

Jau kurį laiką gyvename laukimu ir tas laukimas tampa įprastu gyvenimu. Net imi galvoti, ar buvo kitaip. Juk vienaip ar kitaip kažko lauki. Būdamas vaiku lauki iš darbo grįžtančios mamos, būdamas mokinys – vasaros malonumų, jaunystėje – pasimatymo. Ir taip diena iš dienos. Bet dabar Širvintos alsuoja nuolatiniu laukimu. Skelbiama vos ne ant kiekvieno kampo, kad miestas gražinasi. Susiprask, dar kelios dienos ar savaitės ir miestas bus gražus, beveik tobulas, jei ne kai kurie gyventojai, vis kišantys koją. Tiesa, skelbimai iš tiesų nebyloja, kiek tęsis tas gražinimasis, todėl ir laukti gali tekti ilgai ilgai…

Visa bėda, kad laukti nežinant kiek tai tęsis, tampa beviltiška. Štai buvo nupjaustytos senosios džiovyklės daugiabučių namų kiemuose. Nupjaut nupjovė, o naujų pastatyti nepastatė, nors žadėjo, kad greitai viską sutvarkys. O kada? Gal kažkada ir sulauksi, kaip liaudies išmintis byloja: „Lauk, šuneli, kol pastips kumelė“. Va ir lauki kaip tas šunelis be vietos, nežinodamas nei kam skųstis, nei kur teisybės ieškoti. Juk nebėgsi dėl tokios smulkmenos pas merę. Ir kodėl reiktų pas ją bėgti, kaip ne kaip, jos darbas tikrai ne džiovykles statyti. Nors susidaro įspūdis, kad pakaktų ištarti jos vardą kokiam prisnūdusiam valdininkėliui ir reikalas pradėtų suktis neapsakomai greitai. Tikiu, kad laukti naujų džiovyklių neteks beviltiškai. Iš kitos pusės, anokia čia bėda, skalbinius galima pasidžiauti ir balkone, ar įsigyti automatinę džiovyklę, tačiau, jei tai nėra bėda, kam ją sukurti: nupjauti senas, pamiršti naujas, gyventojus, kaip tuos šunelius, ant pavadžios laikyti. Gyvenimas ir taip nelengvas. O iš tokių menkų nesusipratimų susidėlioja visa aplinka. Ar nepaprasčiau būtų iš karto viską padaryti, kad nereiktų savo žadėjimo atsižadėti. Juk yra ne vienas geras pavyzdys, kaip susitariama, susiderinama ir darbai vyksta.

O gal taip daroma specialiai, siekiant parodyti, kokie esame menki, neverti pagarbos, neverti dėmesio, neverti tų nelemtų džiovyklių. Nors geriau pagalvojus, rinkimai ant nosies, tad turėtų būti kitaip, rodomas ypatingas dėmesys ir daroma viskas, kad tik savo balsą ant lėkštutės atneštume. Kaip reikės, kada reikės ar reikės – spręs merės komanda. Tad vėl laukiame tos malonės, to veiksmo, kada daugiabučių kiemuose išdygs naujos ir labai praktiškos džiovyklės. O visi nepasitenkinimą drįstantys rodyti ar kitaip išreikšti bus pavadinti neadekvačiais, nesveikais, amžinai nelaimingais ar dar kokiais epitetais apipinti. Naivu tikėtis, kad užliūliuos nepasitenkinimą ne tik dėl nupjautų džiovyklių išreiškiančius širvintiškius šventės ar menkaverčiai apdovanojimai profesinių švenčių proga. Žmonės mato ir supranta, kad toks mulkinimas parodo kur kas daugiau nei nepastatytos nelemtos džiovyklės. Imi suprasti, kad jei tokiuose dalykuose leidžiama sau nepaisyti žmonių poreikių, ką kalbėti apie rimtesnius dalykus, kur sukasi kur kas didesni pinigai, didesnė valdžia. Taip ir lieki bedalio ir beteisio vietoje. Dalyvaudamas rinkimuose galvoji, kad naujai išrinkti bus tikrai piliečių tarnai, kad jie dirbs visų labui, bet kaip dažniausiai nutinka – pažadėjau, pamiršau, bent jau ketveriems metams į priekį. Ir vėl tada imi save kvailinti, kad eilinį kartą užlipai ant to paties grėblio, patikėjai žmonėmis. Ar blogai yra pasitikėti, patikėti žmogumi? Manau, kad tikrai ne, tačiau, kiek ilgai laipiosime ant to paties grėblio, gal reiktų jį į vietą pastatyti ir nebelipti. Gal pilietiškai nusiteikę gyventojai nusispjaus į tuos neįgyvendinamus pažadus ir patys pasistatys džiovykles skalbiniams. O į valdžią būtinai išrinktų tik tokius, kurie tikrai rūpinsis kiekvienu mūsų, kuriems bus ne vis vien – dauguma ar mažuma, pozicija ar opozicija, meras liepė ar ne, dirbs pagal savo sąžinę, pagal tai, kaip liepia širdis.

Jonė LIEPONĖ

Parašykite komentarą

Jūsų elektroninio pašto adresas nebus skelbiamas.


*