Pažintis su Egiptu. I dalis
Lietuviai dažnai keliauja. Lietuvių visur galima sutikti, ir Egipte. Patys egiptiečiai jau pramokę keletą pagrindinių lietuviškų frazių. Sužinoję, iš kokios šalies atvykęs praeivis, skuba pasisveikinti jo gimtąja kalba tiek turguje, tiek viešbutyje, tiek pakalbina šiaip gatvėje. Egiptiečiai ypač daug dėmesio skiria vaikams, kiekvienam tiesia ranką ir plačiai besišypsodami siūlo „duoti penkisׅ“. Lietuvis gidas Audrius jų meilę vaikams aiškino tuo, kad vaikai simbolizuoja ateitį, todėl jų gimstamumas Egipte ypač didelis.
Vaikai gatvėmis laksto neprausti, nes, pasak vietinio prietaro, būtent purvas ant vaiko veido ir drabužių apsaugo jį nuo piktos akies bei nužiūrėjimo. Apsaugodami vaikus nuo piktos akies, jie apriša vaikų rankas bei kojas raišteliais su įvairiais apsauginiais simboliais. Prie kiekvieno turistinio autobuso galima sutikti paaugliukus, kurie ištiesę raką į turistą kaip užvesti kartoja: „One dolor“ arba „One karamel“.
Viešbučių tarnautojų didelį dėmesį vaikams galima paaiškinti ir tuo, kad visi jie atvyksta dirbti iš tolimesnių miestelių ir grįžta namo tik kas keturis ar šešis mėnesius. Todėl, ilgėdamiesi savo vaikų, jie pildo visas viešbutyje besilankančių vaikų užgaidas. Tarkime, atėjęs pietauti į bendrą valgyklą vaikas, neradęs keptų bulvyčių, pravirko ir atsisakė apskritai valgyti. Prie jo tuoj prisistatė valgyklos darbuotojas ir, išsiaiškinęs, ko mažylis verkia, nuskubėjo į virtuvę, o po kelių minučių atnešė vaikui pilną lėkštę ką tik iškeptų bulvyčių. Vaikas buvo laimingas, o egiptietis dar laimingesnis, kad sugebėjo nuraminti ašarojantį vaiką.
Apie patį Egiptą galima daug pasiskaityti. Galima daug išgirsti iš ekskursijų vadovų. Šį kartą aplankėme Marsa Alame esantį viešbutį „Malikia Abu Dabbab“, kuris įkurtas kiek atokiau nuo civilizacijos, dykumose, palei Raudonosios jūros krantą, nes labiau orientuotas į nardymą pamėgusius turistus. Nuo viešbučio iki artimiausio uosto trisdešimt minučių kelio, iki didesnio miesto, kuriame yra gydymo įstaiga, apie 50 kilometrų. Viešbutis turi gydytoją, kurio paslaugomis gali pasinaudoti bet kuris gyventojas, tik ši paslauga ypač brangi. Lietuvis, kuriam sutriko virškinimas, išsikvietė viešbučio gydytoją į kambarį. Gydytojas apžiūrėjo, pastatė lašelinę, paaiškino, kad Egipte gyvuoja bakterija, kurios dauginimąsi skatina alkoholis, todėl patarė nebevartoti alkoholio. Už šią paslaugą lietuvaitis gavo 500 eurų sąskaitą. Kitam poilsiautojui suskaudus nugarai 10 tablečių „Diclac“ kainavo 20 eurų. Keliaujant į Egiptą, patartina vežtis pilną vaistinėlę, kitu atveju susirgus, kelionės išlaidos labai padidės.
Pačiame mūsų aplankytame „Malikia Abu Dabbab“ viešbutyje veikia keli barai, nardymo klubas. Visas aptarnaujantis personalas vien vyrai, egiptietes moteris teko sutikti tik masažuojančias. Patys egiptiečiai aiškina, kad vyrui yra didelė gėda, jei jis nesugeba išlaikyti savo šeimos ir moteriai tenka eiti dirbti. Todėl absoliuti dauguma Egipto moterų rūpinasi tik savo šeima bei namais. Dauguma viešbučio teritorijoje sutiktų moterų buvo italės ir tik viena lenkaitė. Jos linksmina poilsiautojus, kad jie prarastų laiko tėkmės pojūtį ir atsipalaiduotų nuo rūpesčių. Todėl visą dieną vaikus bei suaugusius užima animatoriai, šokėjai bei šokių muzikos vakarų vedėjai. Pliaže, ant jūros kranto, galima mokytis pilvo šokio su profesionalia šokėja, žaisti tinklinį ar pasiausti muilo burbulų jūroje. Vakarais mažuosius linksmina mini disko šou, o suaugusieji gali sudalyvauti „Bingo“ žaidime, pašokti ar nueiti į amfiteatrą stebėti pilvo ar besisukančių dervišų šokius. Jei norėsis pamatyti daugiau nei viešbučio teritorija, teks išvykti. Kasdien už atitinkamą kainą pažintines išvykas siūlo įvairios keliones organizuojančios kompanijos.
Kelionė į Beduinų kaimą
Šios kelionės metu organizatoriai siūlo pasivažinėti po dykumą bei Raudonosios jūros pakrante keturračiais. Jį vairuoti gali tik sulaukę 16 metų. Net labai įgudę jaunesni nei 16-os keturračių vairuotojai galės sėdėti tik keleivio vietoje. Poilsiautojai keturračiais pasiekia pakrantę, kuri išklota įvairiomis kriauklėmis bei koralų nuolaužomis. Vėliau jiems suteikiama galimybė kelis ratukus pasivėžinti ant kupranugarių. Pasivėžinę gyvomis bei mechaninėmis Egipte įprastomis transporto priemonėmis, grupė turistų džipais dykumų keliukais vežami į vieną beduinų kaimų, kuris įsikūręs kalvų papėdėje. Bakūžėse, suių statybinių medžiagų atliekų, sudėti keli čiužiniai su pagalvėmis bei užklotais, ant kurių, pasak grupės palydovo, atokiau nuo miestelių įsikūrę beduinai praleidžią poilsio laiką. Visą kitą laiką jie rūpinasi ūkyje auginamais gyvuliais: ožkomis, avimis, vištomis bei kupranugariais. Kaimo gyventojai įpratę prie turistų. Jie svetingai vaišina ant laužo kepama beduinų duona ir virta kava, kuri filtruojama per džiovintų žolių gumulą. Paklaustas, kur gauna gyvuliams pašaro, gidas parodo į kalnus, teigdamas, kad kiek atokiau jie augina žolę, kurią laisto. Pasakojimas sukėlė abejonių, ar beduinų kaimelis, kuriame lankėmės, tikras, ar suręstas tik dėl turistų akių, o tikrasis – akylai saugomas nuo prašalaičių.
Gidas pasakojo, kad iki šiol vienintelis beduinų pragyvenimo šaltinis yra jų ūkis ir svarbiausias gyvulys ūkyje nuo seno iki šių dienų išliko kupranugaris. Šis ištvermingas, kone visaėdis gyvūnas beduinui suteikia galimybę užsiauginti žolės, kuria maitina kitus gyvulius, rasti vandens, persikelti su visu kaimu į kitą gyvenamąją vietą bei uždirbti pinigų parduodant kupranugarių prieauglį. Palydovas teigė, kad Egipte nebelikę laukinių kupranugarių. Visi pakelėse besiganantys gyvuliai priklauso kokiai nors šeimai, kuri juos paleido savarankiškai pasiieškoti maisto. Kupranugariai dažniausiai grįžtą pas savo šeimininkus, jei jų nepavagia kita beduinų šeima.
Įdomus faktas, kad beduinai pasirenka sau žemės plotą, kuris jiems labiausiai patinka, ir pasistato bakūžę iš bet ko, ką randa šalia: skardos, faneros atliekų, palmių stiebų ir užsidengia stogą. Būtent stogas jiems garantuoja, kad niekas jų iškraustyti nebegalės net iš jau kažkam priklausančios žemės. Pagal musulmonų tikėjimą negalima griauti namo su stogu, kuriame gali gyventi žmogus. Todėl beduinai laisvi keliauti po visą šalį panašiai kaip romų taboras ir keisti savo gyvenamąją vietą pagal poreikį. Dažniausiai beduinai kuriasi, kur kupranugariai randa vandens. Šis gyvūnas laikomas mistiniu, nes jis, keliaudamas po dykumą, dažniausiai atsigula ten, kur kaupiasi gruntiniai vandenys. Beduinai negirdo kupranugarių keletą dienų tam, kad jis surastų jiems vandens. Vietiniai gidai pasakojo, kad kartais norėdami paskubinti kupranugarį, prišeria jį hašišu, kuris sukelia gyvūnui troškulį, tuomet ištroškęs kupranugaris sparčiau ieško vandens dykumose ir beveik niekada neapsirinka.
Egiptietis gidas pasakojo, kad beduinų moterys gali ištekėti tik už beduino, kurių visame Egipte iš šimto milijonų gyventojų vos du šimtai tūkstančių. Su miestiečiais beduinai nesituokia. Todėl neretai tarp jų pasitaiko kraujomaiša. Visi beduinų gyventojai griežtai laikosi senų tradicijų ir tiki prietarais. Jų tarpe vis dar dažai pasitaiko vaikų mirčių dėl jų vadinamos faraono prakeiksmo ligos – viduriavimo, nes jie iki šiol maistui vartoja gruntinį vandenį. Keliaujančių kaimų gyventojai maitinasi labai kukliai. Mėsą valgo tik per didžiąsias šventes, pasipjovę ožką ar kupranugariuką, kuris gimė be regėjimo defekto. Mat kupranugaris ypatingas gyvūnas. Dauguma jų gimsta su regėjimo defektu, kai visus daiktus mato ženkliai didesnius nei jie yra, todėl manoma, kad dėl šios priežasties jie yra lengvai dresuojami ir labai paklusnūs. Jei kaimenėje gimsta kupranugariukas be šio regėjimo defekto, jo likimas liūdnas, nes vienas maištininkas gali sujaukti visos kaimenės gyvenimą.
Svarbiausias maistas – egiptietiška duona – didelis plonas blynas, ožkų pienas, bei kupranugarių pieno sūriai. Ką pagamina savo ūkiuose vyrai, penktadieniais veža į turgų ir pardavę įsigyja trūkstamų maisto produktų. Beduinai iki šiol gydosi tik gamtoje rastais vaistais ir visiškai nevartoja jokių maisto produktų, kurių sudėtyje yra chemijos. Aplankytame beduinų kaime sutikome 75 metų vyrą, kuris už rankos vedžiojosi trimetę dukrą ir tuo labai didžiavosi, o bakūžėje, atokiau nuo turistų akių, rymojo jo šimto metų motina. Užklydusio turisto ji prašydavo ką nors palikti prisiminimui.
% prisiminimui.
Mums dar nespėjus įpusėti ekskursijos, pradėjo grėsmingai griaudėti ir netrukus prapliupo lietus. Egiptietis gidas mūsų grupę pavadino palaimintais, nes šioje Egipto pusėje lyja vos kelis kartus per metus. Na va, pagalvojome, lietuviai net į Egiptą lietų atgabeno.
Smagu buvo stebėti, kaip susodinę turistus į automobilius, užginę džipus į aukštesnę vietovę, vairuotojai ir gidai kaip maži vaikai puolė į sparčiai besikaupiančias balas, šoko jose, taškėsi ir džiaugėsi iš dangaus krintančiu vandeniu. Jie filmavo ir fotografavo vienas kitą bei iš kalvų besileidžiančias lietaus vandens upes. Judėti atgal mes nebegalėjome. Teko laukti, kol nuo aukštesnių vietų nutekės didžioji dalis prilyto vandens. Mūsų akyse ką tik aplankytas kaimelis skendo vandens ežere. Tai dar labiau sustiprino abejones dėl jo tikrumo. Kiek sulėtėjus vandens srovėms, džipų kolona pajudėjo. Kelio nesimatė, tad teko važiuoti vis dar tekančiomis iš kalvų lietaus vandens upėmis. Šis vaizdas buvo tikras, jokios butaforijos.
Tuo momentu džipe esantys turistai iš Olandijos bei Lietuvos nesijautė palaiminti. Keliu, kuriuo atvykome, grįžti jau nebegalėjome. Tad keliavome kurį laiką dykuma. Kaip vairuotojas rado kelią iki asfaltuotos gatvės, nė vienas negalėjome suprasti, bet, kai pasiekėme sausas vietoves, lengviau atsikvėpėme. Vėliau, grįžus į viešbutį, gidas pasakojo, kad visgi mes palaiminti, nes mums pasisekė labiau nei kitiems turistams, kurių džipus tiesiog nuplovė nuo kelio tekanti vandens srovė.
Tęsinys kitame numeryje
Parašykite komentarą