Pasidalink per Facebook!

Straipsnis buvo išspausdintas  vasario 1 d. laikraščio „Širvis“ 5-ame šių metų numeryje.

Įvykus persilaužimo gamtoje virsmui ir dienai pradėjus ilgėti, Saulės kelias nuo vasario 1 dienos pradeda naują laiko ratą – RĖDĄ. Saulutė vis labiau įsibėgėdama ilgina dieną, o šilto ir šalto oro masės tarpusavyje grumdydamos jau gali sukelti atmosferinius reiškinius – perkūniją.

Dabartinis mėnesio pavadinimas reiškia ateinantį šiltą laikotarpį. Mėnuo Vasaris – paVasaris – Vasara rodo šilto laikotarpio atėjimą, nors pats žodis kildinamas iš vokiško „Wasser“ (vanduo). Yra manančių, kad į senąjį Mėnulio kalendoriaus palikimą – mėnesių pavadinimus – įterptas Saulės kalendoriaus vasaros sezono vyriškosios lyties vasario vardas. L. Ivinskio metskaitliai šį mėnesį vadina „vaseriu(-io)“. Galėjo būti, kad mėnesio pavadinimas buvo pasiskolintas iš lietuvininkų ir kildinimas iš vokiško žodžio „Wasser“ – vanduo. Tas žodis vėliau galėjo būti sulietuvintas ir tapti vasario mėnesiu. Šis mėnuo patenka ir į Zodiako ženklo Vandenio (01.21–02.19) laikotarpį, kuris vokiškai vadinamas „Gewässer“.

Tokiu atveju visi žiemos mėnesiai priskiriami vandeniui, jo būviui šaltuoju sezonu gamtoje apibūdinti. Gruodis – sušalusi žemė gabalais (gruodas). Sausis – visur sausa, kai viskas užšąla, net tekantis vanduo – upės. Vasaris – vėl iš ledo tirpstantis vanduo.

Liaudyje sakydavo: pirmasis metų mėnuo, sausis, pusčius: Pusčius, arba vasaris. Vasarį lygino su pietų vėju, pietčiu: „Pučia vasãris – bus atolaidis. Papūs vasãris – ir pradės tirpt sniegas. Šiandiej šiulta, matai, pučia vasãris. Trąšas vežt vasariu vėju – bus dėl javų geriau (LTR (Dkšt)). Žirnius sėjo vasariu vėju – tada jie geriau suverda. Vasariui vėjui papūtus, laukas kvėptelėjo paskutine dienos šiluma“ (LKŽ).

Lietuvoje vasario 2 d. vadinama Grabnyčių šventė, bet su grabu (karstu) nieko bendra neturi. Šis žodis nuo rusinimo laikų buvo perimtas ir vadinosi Gromnica (rus. grom – liet. Perkūnija) arba Perkūno diena. Vėliau tiesiog buvo siejama su žvake, kurią dėl garso „m“ nuslydimo į „b“ ir asociatyviai siejamo žodžio su mirusiais, vadinta Grabnyčia. Sulietuvinus gausime Perkūnyčia arba pirmoji Perkūno diena.

Senasis laiko skaičiavimas mums rodo, kad čia prisidėjęs ir Mėnulis. Pirmojo mėnulio jaunaties (neomenijos) senovinė šventė vadinama „Kumeliuko krikštynos“. Ir tas kumeliukas, būsimas žirgas, yra pats mėnulis. Šis baltas „Žirgas“ ne tik skelbia apie Gyvatos prasidėjimą (nuo šio laikotarpio vanduo keičia savo galias, tampa imlus gyvybės apraiškoms), bet ir lydi velionio sielą į pomirtinį pasaulį.

Senoji lietuvių pasaulėžiūra ir tikėjimas

Seniau šventa ugnis rusėjusi aukuruose niekur nedingo. Tiesiog neįmanoma pakeisti Ugnies reikšmės žmogaus gyvenimui. Nekeista, kad ne buitinė ugnis buvo siejama su Dievu ir Dangumi, kur karaliauja Perkūnas su savo žaibais, galinčiais ne tik nutrenkti ir nubausti, bet ir prikelti Gyvastį Žemėje.

Lietuvių tautinio judėjimo gaivintojas Povilas Višinskis rašė, jog žemaičiai vasario pirmąją dieną vadino Sukós diena, nes buvo paprotys Perkūnyčios dienai susisukti po plonytę vaško žvakę (perkūninę). Tai būdavo storo lininio siūlo su vašku žvakė, vyniojama ant medinės kaladėlės. Ši žvakė dar vadinama vyniotine žvake. Perkūnyčios (dar vadinama graudulinė) žvakė buvo deginama prie mirštančiojo ar per šermenis, uždegama apsaugai nuo perkūnijos ir kitų pavojų. Todėl sąsajos su grabu (rus. grob) reiškiančiu karstą galėjo kilti natūraliai.

Kam lietuviai Perkūnyčinės žvakės gabalėlį dėdavo į avilius ir statomų namų sienas?

Avilyje gyvenančios bitelės neša ne tik medų, bet ir sulipdydavo korius. Vašką gamina bičių darbininkių vaško liaukos, išsidėsčiusios apatinėje pilvelio dalyje (papilvėje). Yra labai tiksli lietuvių liaudies mįslė „Lino gelmuo, bičių liemuo, viršuje mėnesėlis teka“ (Žvakė). Čia aiškiai nurodytas žvakės „kūnas“ esantis ne kas kita, o bičių liemuo. Kitas tikslus laikotarpio nurodymas yra liepsnelė, kuri nesiejama su Saule, o su Mėnuliu! Mėnulis yra ne tik Dangaus Dievaitis žirgo pavidalu, bet gimimo ir mirties simboliu, iš čia gali būti artimas žirgų ašvienių simbolis, kuris atsekamas nuo senovinio dvynių žvaigždyno.

Bitė gyvena avilyje, kuris yra taip pat ryšininkas su anapusine erdve. Pasakose nurodoma, kaip raganos apžergusios avilius jodavo žiemos laiku kažkur žirniauti. Žirniai auga tik vasarą, vadinasi jos avilių pagalba sugeba persikelti per laiką iš žiemos į vasarą. Čia pradeda aiškėti kam bitininkai galėjo dėti Perkūnyčinės žvakės gabaliuką į avilį. Panašu, kad apsaugotų bites nuo tų dvasinio pasaulių atstovų, kurie gali pakenkti bitėms. Nes kaip uždegus šventą žvakę Perkūnas netrenkia į trobą, nes troboje tokios žvakės bijo piktasis, todėl nėr į ką trenkti, taip bičių avilys lieka saugus nuo galimų „raganų“ ir nuraganavimo.

Senovėje, kad apsaugotų namus nuo Perkūno, apkaišydavo eglių šakomis ir žilvyčiais. Šiais medžiais aprūkydavo ir Perkūnyčios dieną namus nuo piktų dvasių. Tokie apsaugos elementai išduoda senojo tikėjimo apraiškas į Amžinosios ugnies, visžalių medžių ir vaisingumo galią.

Tikint, kad graudulinė žvakė atgina perkūnijos grėsmę, vos užslinkus audros debesims, ją uždegdavo ir statydavo ant palangės arba pradedant statybas, gabaliukas graudulinės žvakės būdavo paslepiamas pirmojo vainiko sankirtoje. Čia reikia pažymėti, kad dėdavo ne bet kur, o perkūnyčinės žvakės gabaliuką padėdavo tarp sukryžiuotų rastų pirmame vainike, kuris dedamas ant kertinio akmens. Šis akmuo buvo nusuktas į šiaurės rytų kampą. Tokiu būdu būtent per kertinį akmenį mes ir turėjome protėvių kampelį, kuriame pagerbdavome protėvius, kurie ne kas kita, o artimųjų vėlės. Kas su jomis nepatektų ir piktosios dvasios, ne šviesiakūniai, Perkūno žvakės gabalėlis tarsi koks filtras saugojo namus nuo pikto.

Perkūnyčios žvakė yra daugiagalė, sauganti nuo tamsos, piktųjų dvasių, nelaimių, nesantaikos ir panašių dvasinių sukrėtimų. Šiais moderniais laikais sakyčiau nuo depresijos ir kitų psichinių ir dvasinių negalių, pasireiškiančių psichosomatiniais reiškiniais, kurių niekaip negali išaiškinti medicina.

Pavyzdžiui, krikščionys pašventinta vaškine žvake vaikus leidžia prie pirmosios Komunijos; ji deginama prie mirštančiojo, kad vėlei nušviestų kelią į dangų, taipogi šviečia ir per visus mirusiojo paminėjimus bei metines.

Seniau tikintieji vasario 2-ąją eidavo į bažnyčias ne tik įsigyti šventintų žvakių, bet ir pašventinti savo pačių pasigamintų. Šios žvakės pradeda savo magišką kelia jau nuo vasario 5 dienos, kuri laikoma duonos arba Ugnies dievaitės Gabijos diena. Šeimininkai su Perkūnyčios uždegta žvake savo namuose iškilmingai apnešdavo stalą tris kartus. Kai kur taip darydavo aplink krosnį ar židinį, tuo liudydami, kad pašventinta žvakė šventina ir buitinį ugnies aukurą – krosnį, ir stalą, kuris yra šeimos susibūrimo, bendravimo ir šeimos vientisumo darnoje vieta. Apėję ratu šeimininkas visiems namiškiams kryžmai padegindavo plaukus ties kakta, pakaušiu ir paausiuose – apsaugai nuo žaibo ir nuo daugelio nelaimių. Šeimininkė pirmąjį duonos kepalą taip pat pažymėdavo kryželiu – ugnies ženklu.

Šv. Agotos diena

Vasario 5 d. nuo seno lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdieninį maistą – duoną. Šią dieną buvo kepama duona, atliekamos aukojimo apeigos Žemynai ir Žemėpačiui. Tikėta, kad per apeigas pašventinta duona pagelbsti kilus gaisrui, saugo nuo ligų: nuo blogos akies (nužiūrėtoms karvėms grąžina pieną, atkeri nužiūrėtus žmones), padeda gydyti akių ligas, žaizdas, saugo nuo gyvatės įkandimo (reikia neštis kišenėje, kai eini į mišką).

Kilus gaisrui, duonos būdavo metama į ugnį, tikint, kad ugnis nurims ir nesunaikins namų. Šventinta duonelė būdavo užkišama po trobos rąstais palubėje, įkišama į namo pamatus. Tokios duonos gabaliuką padėdavo ant krosnies, kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Kilus perkūnijai, tokią duoną laikydavo suspaudę rankoje, kad perkūną atbaidytų.

Motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiūdavo duonos trupinį, tikėdamos, kad sūnų aplenks kulka.

Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su Šv. Agotos varduvėmis. Duona šią dieną pradėta šventinti bažnyčiose.

Šv. Agota yra Sicilijos, ypač Katanijos, gyventojų šventoji. Jie ją vadina saugotoja nuo karštos ir grėsmingo srauto ugnikalnio lavos, kuri periodiškai išsiveržia iš visai netoli miesto stūksančios Etnos, kurios kontūrai aiškiai įsirėžę žydrame danguje. Šio vardo ji iš tiesų nusipelnė: pasakojama, kad praėjus lygiai metams po jos mirties, mirė kankinama, maždaug 250 metais, Katanijos miestui, kuriame, manoma, šventoji gimė, kilo grėsmė staigiai išsiveržus ugnikalniui. Siaubo apimti gyventojai ėmė šauktis jaunosios kankinės užtarimo, kad miestas būtų apsaugotas nuo beveik tikėtino baisaus sunaikinimo. Šventoji išklausė maldavimus, ir kaitri, visa deginanti lava, tarsi kažkieno paliepimu, sustojo prie miesto sienų. Nuo to laiko Sicilijos gyventojai šv. Agotos šaukiasi kaskart, kai ugnikalnis pabunda ir savo ugnies gaivalu ima kelti grėsmę miestui.

Kilusią iš kilmingos ir turtingos šeimos Agotą kelis kartus prašė tekėti konsulas Kvincianas, pagonis, susižavėjęs ja dėl jos grožio. Tačiau ji tvirtai atsisakydavo tekėti, jos nuomonės nepadėjo pakeisti nei įkalinimas, nei patys žiauriausi kankinimai, kurių ėmėsi dėl jos nuolatinio atsisakymo įširdęs konsulas. Kvinciano širdyje meilė virto akla neapykanta, todėl jis Agotą pažemino priversdamas tarnauti pagonių deivei Vestai, nes tikėjosi, kad ji atsisakys krikščionybės. Kaip pasakojama, jis kurstė ją nusidėti, paliepęs uždaryti vienoje kameroje su sąvadautoja. Tačiau visi mėginimai buvo bevaisiai, nes Agota, tikėjimo sustiprinta, visus kankinimus ištverdavo ir stebuklingai nuo jų nenukentėdavo. Galiausiai atstumtasis gerbėjas liepė Agotą nužudyti, ir ji, šaukdamasi Dievo, mirė deginama ant lėtos kaitrios ugnies. Būtent dėl šios jos žiaurios agonijos žmonės ėmė šauktis jos užtarimo dėl ugningos lavos.

V amžiuje popiežius Simachas dedikavo jai baziliką Apijaus kelyje, o jos vardo, įtraukto į šv. Mišių kanoną, dar ir šiandien šaukiasi Palermo ir Katanijos miestų, kurie varžosi dėl teisės būti Agotos gimtuoju miestu, gyventojai.

Parengta pagal www.baltai.lt, www.day.lt ir www.bernardinai.lt

Straipsnis buvo išspausdintas  vasario 1 d. laikraščio „Širvis“ 5-ame šių metų numeryje. Įvykus persilaužimo gamtoje virsmui ir dienai pradėjus ilgėti, Saulės kelias nuo vasario 1 dienos pradeda naują laiko ratą –...